Vėlų vakarą atvykus į Khalifos namus mus pasitinka jo mama ir visa likusi didžiulė šeima. Dalis giminaičių ateina ir iš greta esančio namo, į kiemą priguža kaimynų vaikų – baltaodės užsienietės atvykusios pas vietinius į namus – ne toks jau ir dažnas įvykis šiame dykumų oazės kaime.
Tiems, kas nors kartą yra susidūrę su manimi (ypač kalbant apie susitikimus, o ypač tuos, kurie vyksta rytais), tikrai nenustebs kai pasakysiu, kad kelionė į dykumą 6 val. ryto tikrai neprasidėjo. Kėlėmės apie 5 val. ryte, bet kol susikrovėme daiktus, kol akyse pradėjo šviesėti nuo vakar kartu su marokiečiais išgerto viskio, kol viena ar dvi mūsų spėjo nubėgti į dušą – jau buvo šešios.
Rytais Maroke, ypač medinoje, žadina pro praviras langines sklindantis gatvės šurmulys, prekeivių šūkčiojimai, vaikų klegesys, moterų murmėjimas, krentančių rakandų garsai, dviračių skambučiai ir už tavo durų beprasidedantis „hostelio” gyvenimas. Atsibundame aptriušusiame „Hotel Agadir” kambarėlyje, su kiek suskeldėjusiu veidrodžiu ir surūdijusiomis geležinėmis lovomis. Galų gale suprantu, kad visą naktį man patogiai išsimiegoti neleido iš čiužinio iššokusi spyruoklė, o kambariokėms – vėjo klebenamos langinės.
Skrydį į vieną populiariausių Maroko kurortinių miestų Agadirą „susišaudėm”, kaip liaudyje pasakytų – „pigiau grybo”. Su pigių skrydžių bendrove Ryanair bilietai mums kainavo vos 350 litų į abi puses. Galėjo kainuoti ir dar pigiau, bet šį kartą pabuvome išrankios ir rinkomės skrydžiams patogesnę datą.
“Tadžinas dar biški… dar biški ir valgysim…“, – tokius žodžius išgirdom iš vieno vietinio „draugelio” Isha, pas kurį namuose, netoli krioklių (Tanaghmeilt kaimelis Atlaso kalnuose), kaip tik tuo metu gaminom valgyti. O gaminom mes ne ką kita, o eilinį kartą tradicinį marokiečių patiekalą – tadžiną. Tiesa pasakius, juo “pramitom“ beveik visos savo kelionės metu.
Ekologiška ir natūrali Maroko virtuvė pasižymi tuo, jog turguose parduodamos prekės – tiesiai iš jas auginančių vietinių gyventojų, “mėsą“ gali iššsirinkti kol ji dar gyva, o prieskonius ar vaisius – važiuodamas pro regioną, kuriame jie auga. Nors per kiek daugiau nei savaitę sriubą valgėme vos du kartus, vandenį teko gerti ir iš Sacharos šulinių, retokai ištaikydavome galimybę nusiplauti rankas ir nuolat valgėme mėsą – jokių problemų su “pilvais“ nebuvo…
Kelionių užrašai 