Tikriausiai teko girdėti apie Paryžiaus ar Romos katakombas. Bet šios, palyginus su tomis, kuriomis didžiuojasi Ukrainos pajūrio miestas Odesa – vienas juokas. Odesoje esančios – pačios ilgiausios ir klaidžiausios pasaulyje bei siekia apie 2500 km. Tai beveik toks pats atstumas, kaip nuo Odesos iki Paryžiaus.
Rugpjūčio 15-16 d. /// Ne kartą ir ne du vakarais susėdę prie laužo ar kratydamiesi eiliniame sunkvežimyje kalbėdavomės apie amą atimančią Buriatijos gamtą. Čia išties gražu. Žali pušynai ir milžiniškos pievos, išvagotosmažulyčių nuo kalnų čiurlenančių upeliūkščių. Net ir apleisti kaimai, su savo ryškiai mėlyna spalva, įsiterpę tarp visos šios žalumos, nuo toliau atrodo lyg mėlynas dangaus atspindys. Tokios pat mėlynos būdavo ir kapinės…
Rugpjūčio 14 d. /// Atsibusti prie Baikalo. Ežero, kuris savo dydžiu prilygsta Belgijai. Achievement unlocked! Tikroje lovoje su tikra patalyne ir pagalve, o ne miegmaišyje su po galva susuktu džemperiu! Ir dar tas faktas, kad nereikia keltis paryčiais ir leistis į dar vieną žygį. Ir dušas!!! Tikras, patogus ir modernus dušas su karštu vandeniu! Ir net radiju dušo kabinoje! Ir tai, kad nereikia atsikėlus kurti laužo ir kaisti ant jo puodo arbatai… Juk turime virtuvę su virduliu!!!
Rugpjūčio 13 d. /// Atsimenu, pačią pirmąją dieną Sibire, savo stovyklavietėje prie Staraja Brian kaimo, nutariame – jei spėsime sutvarkyti bent dešimt kapinių laiku ir vis dar turėsime laisvą dieną, būtinai pabandysime nukakti prie Baikalo. Juk tai didžiausias pasaulio gėlo vandens ežeras (je neklystu – jame sukoncentruota net 20 proc. viso pasaulio gėlo vandens), kurį nuo Ulan Ude skiria tik apie 150 km.
Rugpjūčio 12 d. /// Pavogsiu kolektyvo (kaip buvome praminę savo ekspediciją) nario Martyno žodžius: “Įžengus į kapines tiesiog jauti, kaip dangų remiantys kryžiai tave apsupa ratu ir sugriaudžia negirdimu balsu: “Nebijok”.
Ir jei kada netikėtai (ar tikėtai) atsidursite Šveicarijoje ir dar būtent Berne – būtinai užsukite į ‘Reitschule Bern’, tikriausiai, svarbiausią alternatyvios kultūros vietą mieste. Pastatą atskirsite labai lengvai iš grafičiais nupaišyto fasado.
Rugpjūčio 11 d. /// Rytas Cондагай (liet. – Chondagai), kaime, kuris nepažymėtas jokiuose šiuolaikiniuose Google Map’suose ir kuriame daugelį rytų kėlėsi mano senelis, prasideda gana netikėtai. Vienas po kito, pažadinti šūksnių ir taukšėjimo, iš palapinių lenda užsimiegoję veidai. Tuo tarpu Gintautas laksto po skaisčiai ryto saulės apšviestą mūsų stovyklavietę ir vaiko galvijus. Rodos, šią naktį buvome užėmę vietinių vietą.
Skaityti toliau
Brėmenas, galbūt, ir nėra tas miestas, kuriame galima praleisti atostogų savaitę, tačiau jis gali tapti puikiu savaitgalio nuotykiu. Ypač tada, kai nėra laiko ištrūkti ilgesniam laikui, bet išskleisti sparnus norisi.
Ramus ir architektūriškai labai gražus senamiestis, vokiška alaus įvairovė ir tikrai gausi virtuvė – pamalonins. Keletas ten esančių parkų taps puikia pasivaikščiojimo vieta, o į senąjį Schnoor rajoną norėsis užsukti bent kelis kartus. Beje, miestas studentiškas, todėl vakare veiksmo tikrai rasite.
Jau kažkada esu rašiusi, kad vienas mėgstamiausių mano būdų ruoštis kelionei – filmų žiūrėjimas. Pradedant dokumentika, baigiant komedijomis ar „kino pavasario“ tipo filmais. Vienintelė taisyklė – visi jie turi būti arba susiję su šalimi, į kurią keliauju, arba kurti jos režisierių, aktorių ar scenografų.
Kelionių užrašai 