[Marokas] 800 km – nuo Atlanto pakrantės iki Sacharos dykumos

Tiems, kas nors kartą yra susidūrę su manimi (ypač kalbant apie susitikimus, o ypač tuos, kurie vyksta rytais), tikrai nenustebs kai pasakysiu, kad kelionė į dykumą 6 val. ryto tikrai neprasidėjo. Kėlėmės apie 5 val. ryte, bet kol susikrovėme daiktus, kol akyse pradėjo šviesėti nuo vakar kartu su marokiečiais išgerto viskio, kol viena ar dvi mūsų spėjo nubėgti į dušą – jau buvo šešios.

marokas sachara
Moliniai namai – Sacharos prieigose

Smulkmenėlė, kai pagalvoji, beveik laiku. Tiesa, iki vietos, kur mūsų laukia naujasis draugas Khalifa, teko bėgti pro siaurutes ir neapšviestas medinos gatveles. Saulė buvo vos pradėjusi kilti kažkur kitoje kalnų pusėje, todėl naudos iš jos buvo nedaug. Didžiulės telkšančios balos, žuvėdrų klykavimas, už apykalės krintantys lietaus lašai ir kartas nuo karto pro šalį prasilenkiantys tamsūs praeiviai. Bebėgdama kažkuri mūsų dar spėjo pajuokauti, kad taip dažniausiai prasideda siaubo filmai…

Galų gale – medinos vartai ir šalia jų bestoviniuojantis ir cigaretės dūmą „pešantis” Khalifa. Šioks toks murmesys apie mūsų nepunktualumą („come on”, tik 20 min.) ir mes patogiai įsitaisome automobilyje. Džiaugiuosi, kad lietus lieka už lango, o tikra lietuvė manyje viliasi, kad pasaulinis atšilimas netyčia dar nespėjo paveikti senės Sacharos. Juk dykumoje tikrai nelis?

Sėkmingai išvažiuojame iš Essaouira‘os ir pasukame į kelią Marakesh‘o kryptimi. Kol kas kraštovaizdis pernelyg didelio įspūdžio nekelia – lygumos su geltonomis pievų gėlėmis ir kur ne kur stirksančios palmės. Tik gerokai už Marakesh‘o pradeda boluoti kalnų viršūnės, o aplinką keičia uolos ir… medžiai su vos vos pradėjusiais sprogti pumpurais. Suprantu, kad pavasaris ir čia, bet kad toks gilus – negaliu patikėti. Kovo viduryje net ir Lietuvoje pradeda rastis pumpurėliai ar pirmieji daigeliai, bet juk čia – Afrika. Tuomet į galva dingteli mintis, kad vis dėlto, esame gerokai pakilę virš jūros lygio – Atlaso klanuose. Tolumoje boluojančios snieguotos viršūnės iš karto pareikalauja iš kuprinės traukti šiltesnį megztuką ir šaliką.

3
Per Atlaso kalnus

Tačiau dar iki tol, kol pasiekiame patį Marakesh‘ą, stabtelime mažo miestelio užeigėlėje. Papusryčiauti. Štai tada visoms keturioms ir dingteli mintis, kad kartu su Khalifa mes pamatysime daug daugiau, nei būtume sugebėjusios pačios. Užeigėlė tokia maža, tokia skurdi ir… purvina, kad keturios lietuvaitės ten, matyt, kojos ir nebūtų įkėlę. Prie staliukų – nė vienos moters. Tik vyrai, vilkintys ilgus apdarus, kai kurie ir turbanus. Įdėmus žvilgsniai į mus (ech, reikėjo užsidėti platesnius džinsus).

Pusryčiai paprasti, bet skanūs. Marokietiškas „viskis”, kaip jį vadina berberai, o iš tiesų – mėtų arbata (kurią čia geria visi ir visur) su gerokai per daug cukraus. Arbata pilama iš metalinio arbatinuko. Kuo aukščiau pakeliamas arbatinukas ir kuo didesnė puta susidaro mažyčiame stikliniame arbatos puodelyje – tuo geriau. Kaip pasakojo Khalifa, arbatos puta simbolizuoja berberiškus turbanus.

Tuomet kiekviena gauname po kietai virtą kiaušinį, marokietiškos duonos paplotėlį ir lydyto sūrio. Mūsų „tėtis” (kaip jį pradedame vadinti) Khalifa ima iš kiekvienos po paplotėlį, perlaužia jį pusiau ir perskiria į dvi dalis, suformuodamas savotišką kišenę. Į tą kišenę tepa sūrį bei trupina kiaušinį. Tuomet gausiai pabarsto rūpia druska ir kmunu (vietiniais prieskoniais). Vualia. Pusryčiai pagaminti. Maistas pasirodo netikėtai skanus.

Tačiau grįžkime atgal į kalnus. Mažutis mėlynas automobiliukas kylą į neįtikėtino aukštumo kalnus. Debesys atrodo pasiekiami ranka, o automobiliukas vis kyla ir kyla. Kartais, ten, kur atrodo sunkiai prasilenktų ir du dviratininkai, mes prasilenkiame su furgonais ir kitais, įvairaus tipo dar nematytais didesniais automobiliais. Apačioje – keliasdešimt kilometrų siekiantys skardžiai. Jei Khalifa nemelavo, o manęs neapgauna atmintis – aukščiausias kelio taškas – apie porą tūkstančių kilometrų virš jūros lygio.

1
Pakelės miesteliai

Keliui pradėjus leistis vėl stojame. Apsižvalgyti ir papietauti. Kaip ir vakar vakare Khalifos namuose, valgome tadžiną. Smagiausia (arba graudžiausia) tai, kad tiek man, tiek Khalifai valgyti ne itin norisi. Vingiuotas kelias ir vakare išgertas alkoholis daro savo. Dar vienas šypseną sukėlęs faktas šioje kalnų užeigėlėje (beje, čia ir vėl nė vienos moters – ir kur jos valgo?) – specialus tualetas garbingiems svečiams. Mums, kaip užsienietėms, jis atrakinamas. Tiesa, tualetas visiškai paprastas, tik tiek, kad klozetas – europietiškas, o ne tiesiog skylė grindyse…

Kelias vingiuoja tolyn, o akys vis labiau merkiasi. Priešakyje dar keli šimtai kilometrų. Nepastebiu, kaip galų gale užmiegu, o pabundu pajutusi, kad automobilis sustojo. Dar neatmerkus akių pajuntu didžiulį karštį – galų gale nusileidome iš kalnų. Prasideda Sacharos prieigos.

Dar keletą kartų stojame prie neįtikėtino dydžio senųjų kashbachų (gyvenamosios tvirtovės), įspūdingo grožio gamtos vaizdų. Pravažiuojame milžinišką kino studiją, kurioje buvo filmuojama „Sachara”, „Skorpionų karalius” ir pan. Tiesa, miestelis aplink atrodo neįtikėtinai juokingai – iki akmenėlio iščiustytos gatvės, gražūs viešbutukai ir kavinės. Visi atrodo tušti, nes šiuo metu – nieko nefilmuoja.

Galų gale Khalifa pradeda „spirgėti” – pasiekiame jo regioną, jo namus. Prieš tai dar spėjame susimokėti kyšį policininkams. Tiesa, kyšis šiek tiek mažesnis, nes vienam iš policininkų labai patiko viena mūsų bendrakeleivių. Jis atsisveikina sakydamas, kad vakare būtinai paskambins Khalifai paklausti, kaip sekasi jo „nusižiūrėtajai”… Miela, ar ne? Beje, mielas ir kitas dalykas – kada paskutinį kartą išlipęs iš automobilio po to, kai jus sustabdė policininkas, su juo apsikabinote ir pasibučiavote į abu žandus? Niekada? O čia tai normalu…

Pro akis bėga lygi dykuma. Pasirodo, Sacharoje smėlio kopos pasitaiko tik tam tikrose vietose. Maroke pačios įspūdingiausios – Merzougoje, į kurią mes dabar ir traukiame. O kol kas – nakvynė, nes temsta labai greitai. Šiandien įveikti beveik 800 km. Ir galų gale pasiekti Khalifos namai. Mama, seserys, pusbroliai, jaunesnysis šešiolikmetis broliukas (o tie tai visur vienodi) ir namas. Na… Namas, tiesa, mums kiek neįprastas…

Bet apie visa tai – kitame įraše, nes ilga diena, anaiptol, dar nesibaigė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s