Rugpjūčio 10 d. /// Penki tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt trečias kilometras. Tiek mus skiria nuo Maskvos. Taip vadinasi geležinkelio stotelė, pro kurią pravažiuojame. Gintas sako, kad bėgiai, kuriais rieda mūsų traukinys, priklauso Trans-Sibiro geležinkelio atkarpai. Nelabai tuo tikiu, bet komandai toks faktas suteikia daugiau energijos.
Zaigrajevas mūsų visų atmintyje tikriausiai išliks kaip pats nuobodžiausias, bet kartu – ir kone daugiausiai nuotykių palikęs miestelis. Nors, pagal visus ekspedicijos planus jo lyg ir nebuvo mūsų maršrute, bet vietiniai vakar nemelavo. 6 ryto pažadina labai smarkus lietus, o pažvelgus į dangų – suprantame, kad lis visą dieną. Iki artimiausio kaimo – 20 km, kuriuos teks pėdinti pėstute.
Rugpjūčio 7 d. /// Pirmą kartą iš tiesų atsibudome vidury niekur. Nors visuomet stengdavomės nekurti savo stovyklavietės visai greta kaimų, bet jie visuomet buvo ganėtinai arti – už kokių 5 ar mažiau kilometrų. Šį kartą iš Shabur’o, su atviru sunkvežimiu, iki viršaus prikrauto mūsų daiktų ir mūsų pačių, pavyko nuvažiuoti vos keletą kilometrų. Toliau – nebelankomos vietos, kartu reiškiančios ir nepravažiuojamus kelius, iki kurių pėdinome pėškomis.
Rugpjūčio 6 d. /// Miegoti ant grindų, pasirodo, menkas malonumas. Šįryt visi tyliai keiksnojame vakarykštį lietų ir svajojame apie tai, kad šiandien diena bus gera ir jau vakare galėsime vėl statytis palapines. Nuo kietų administracijos grindų skauda kaulus, man perši gerklę, nes, matyt, visą šlapią perpūtė vėjas, o pusryčiams ir vakarienei tenka „graužti“ sausą davinį, nes juk laužo vidury kaimo nesusikursi, arbatos ar kokio kito karšto maisto – neišsivirsi.
Rugpjūčio 5 d. /// Šiandien prasideda darbai gerokai didesnėse ir labiau apleistose Zonos kapinėse. Tiesa, aš lieku stovykloje – mano eilė gaminti visai komandai pietus ir piržiūrėti daiktus. Tai nemažas iššūkis, nes tenka atlaikyti ne tik nuolat pro šalį praeinančių, pravažiuojančių ir iš už krūmų dirsčiojančių vietinių smalsumą, bet ir pagaminti sočiu pietus. Dar niekada nesu gaminusi tokiam dideliam būriui žmonių ir dar ant laužo. Tiesa, galų gale sriuba išeina gana nebloga, o komandos vyrai paprašo „pakartot“. Tai geriausias įvertinimas, kad nebuvo taip jau ir blogai.
Rugpjūčio 4 d. /// Jau pirmąjį naktį susipažinome su tuo, kas mūsų lauks Sibire – lietus, į stovyklą užklydusi karvių banda ir, žinoma, uodai. Beje, karvių banda šiek tiek išgąsdino kai kuriuos komandos narius. Ne taip ir smagu kai nežinia kas ir kodėl pradeda laižyti ant palapinės sienos susikoncentravusius lietaus lašus. Ypač kai visą vakarą juokauji apie apylinkėse gyvenančias meškas…
Kelionių užrašai 