Rugpjūčio 15-16 d. /// Ne kartą ir ne du vakarais susėdę prie laužo ar kratydamiesi eiliniame sunkvežimyje kalbėdavomės apie amą atimančią Buriatijos gamtą. Čia išties gražu. Žali pušynai ir milžiniškos pievos, išvagotosmažulyčių nuo kalnų čiurlenančių upeliūkščių. Net ir apleisti kaimai, su savo ryškiai mėlyna spalva, įsiterpę tarp visos šios žalumos, nuo toliau atrodo lyg mėlynas dangaus atspindys. Tokios pat mėlynos būdavo ir kapinės…
Rugpjūčio 14 d. /// Atsibusti prie Baikalo. Ežero, kuris savo dydžiu prilygsta Belgijai. Achievement unlocked! Tikroje lovoje su tikra patalyne ir pagalve, o ne miegmaišyje su po galva susuktu džemperiu! Ir dar tas faktas, kad nereikia keltis paryčiais ir leistis į dar vieną žygį. Ir dušas!!! Tikras, patogus ir modernus dušas su karštu vandeniu! Ir net radiju dušo kabinoje! Ir tai, kad nereikia atsikėlus kurti laužo ir kaisti ant jo puodo arbatai… Juk turime virtuvę su virduliu!!!
Rugpjūčio 12 d. /// Pavogsiu kolektyvo (kaip buvome praminę savo ekspediciją) nario Martyno žodžius: “Įžengus į kapines tiesiog jauti, kaip dangų remiantys kryžiai tave apsupa ratu ir sugriaudžia negirdimu balsu: “Nebijok”.
Zaigrajevas mūsų visų atmintyje tikriausiai išliks kaip pats nuobodžiausias, bet kartu – ir kone daugiausiai nuotykių palikęs miestelis. Nors, pagal visus ekspedicijos planus jo lyg ir nebuvo mūsų maršrute, bet vietiniai vakar nemelavo. 6 ryto pažadina labai smarkus lietus, o pažvelgus į dangų – suprantame, kad lis visą dieną. Iki artimiausio kaimo – 20 km, kuriuos teks pėdinti pėstute.
Rugpjūčio 7 d. /// Pirmą kartą iš tiesų atsibudome vidury niekur. Nors visuomet stengdavomės nekurti savo stovyklavietės visai greta kaimų, bet jie visuomet buvo ganėtinai arti – už kokių 5 ar mažiau kilometrų. Šį kartą iš Shabur’o, su atviru sunkvežimiu, iki viršaus prikrauto mūsų daiktų ir mūsų pačių, pavyko nuvažiuoti vos keletą kilometrų. Toliau – nebelankomos vietos, kartu reiškiančios ir nepravažiuojamus kelius, iki kurių pėdinome pėškomis.
Rugpjūčio 6 d. /// Miegoti ant grindų, pasirodo, menkas malonumas. Šįryt visi tyliai keiksnojame vakarykštį lietų ir svajojame apie tai, kad šiandien diena bus gera ir jau vakare galėsime vėl statytis palapines. Nuo kietų administracijos grindų skauda kaulus, man perši gerklę, nes, matyt, visą šlapią perpūtė vėjas, o pusryčiams ir vakarienei tenka „graužti“ sausą davinį, nes juk laužo vidury kaimo nesusikursi, arbatos ar kokio kito karšto maisto – neišsivirsi.
Rugpjūčio 5 d. /// Šiandien prasideda darbai gerokai didesnėse ir labiau apleistose Zonos kapinėse. Tiesa, aš lieku stovykloje – mano eilė gaminti visai komandai pietus ir piržiūrėti daiktus. Tai nemažas iššūkis, nes tenka atlaikyti ne tik nuolat pro šalį praeinančių, pravažiuojančių ir iš už krūmų dirsčiojančių vietinių smalsumą, bet ir pagaminti sočiu pietus. Dar niekada nesu gaminusi tokiam dideliam būriui žmonių ir dar ant laužo. Tiesa, galų gale sriuba išeina gana nebloga, o komandos vyrai paprašo „pakartot“. Tai geriausias įvertinimas, kad nebuvo taip jau ir blogai.
Rugpjūčio 4 d. /// Jau pirmąjį naktį susipažinome su tuo, kas mūsų lauks Sibire – lietus, į stovyklą užklydusi karvių banda ir, žinoma, uodai. Beje, karvių banda šiek tiek išgąsdino kai kuriuos komandos narius. Ne taip ir smagu kai nežinia kas ir kodėl pradeda laižyti ant palapinės sienos susikoncentravusius lietaus lašus. Ypač kai visą vakarą juokauji apie apylinkėse gyvenančias meškas…
Rugpjūčio 3 d. /// Sibiras begalinis. Besitęsiantis tūkstančius kilometrų į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, o daugeliui tautų Sibiras ne tik geografinė teritorija, bet ir metafora, reiškianti sunkią tautos istoriją ir tragiškus žmonių likimus. Tačiau kol kas mes dar toli nuo tų vietų. Mūsų lėktuvas leidžiasi nedideliame autonominės Buriatijos Respublikos sostinės Ulan Ude oro uoste.
Kelionių užrašai 