[Marokas] Jei neturi draugų – teks jų nusipirkti…

Rytais Maroke, ypač medinoje, žadina pro praviras langines sklindantis gatvės šurmulys, prekeivių šūkčiojimai, vaikų klegesys, moterų murmėjimas, krentančių rakandų garsai, dviračių skambučiai ir už tavo durų beprasidedantis „hostelio” gyvenimas. Atsibundame aptriušusiame „Hotel Agadir” kambarėlyje, su kiek suskeldėjusiu veidrodžiu ir surūdijusiomis geležinėmis lovomis. Galų gale suprantu, kad visą naktį man patogiai išsimiegoti neleido iš čiužinio iššokusi spyruoklė, o kambariokėms – vėjo klebenamos langinės.

kelione Maroke
Mūsų naujas bičiulis Khalifa

Ritamės ne tik iš lovų, bet ir iš savo paklodžių, kurias atsivežėme net iš Lietuvos. Daug keliaujantys, o ypač keliaujantys po „hostelius” puikiai žino, kad kartais, vakare atvykęs į svetimą miestą, negali tikėtis rasti švara dvelkiančių patalų, todėl įsimesti savą paklodę, į kurią galima susivynioti – labai pravartu. Žinoma, idealiausiai tam tinka specialūs šilkiniai miegmaišiai, bet nenorintiems investuoti – tiks ir paklodės (beje, vieną jos kraštą galima susiūti – bus patogiau).

Toliau laukia bandymai papusryčiauti ir jaukus rymojimas su smilkstančia cigarete prie atviro lango. Kadangi vanduo Maroke ne itin tinkamas gerti iš čiaupo, o be to, net nežinojome kaip seksis su pusryčiais, į kuprines įsimetėme ir metalinį puodelį bei „spiralę” (bent jau liaudyje taip vadinamą vandens užvirinimo aparatėlį). Ir dar daug „vienkartinių” (šį kartą jas taip vadinu aš, o ne liaudis) košių, arbatų, kavų, sriubų ir kitokio gėrio. Kadangi elektros lizdo kambaryje nėra – po dvi šlepsime iki administratoriaus ir vandenį kaičiame ten. Kitos dvi tuo tarpu išbando dušus – malonumas, kainuojantis 5 dirhamus, įrengtas paprasčiausiuose 1 kv. metro kambarėliuose, šiek tiek atsiduodančiuose pelėsiais. Karštas vanduo taip pat gana sąlyginė sąvoka, kurią, matyt, marokiečiai ir aš suvokiam skirtingai…

O tada – pirmasis pasibastymas po Essaouira‘os gatves. Siaurutės medinos gatvės primena labirintą. Tiesa, Essaouria‘os medina nėra tokia didelė, todėl ilgai vaikščioti, kol prieini senamiestį juosiančią sieną – netenka. Dviračiai, turgūs, paslaptingos namų durys, mažos parduotuvėlės. Nuošalesnėje gatvelėje randame kepyklą, kurioje nusiperkam po šviežią duonos paplotėlį. Dar šiltas, be proto skanus, o kainuoja tik 1 dirhamą. Tada užsukame į senutėlę vaistinę. Tiesa, vaistine tą vietą sunku vadinti. Greičiau – šamanų ar burtininkų parduotuve iš „Hario Poterio” filmų: aplink sienas sustatytose lentynose stovi apdulkėję stikliniai buteliai, su įvairiausiomis žolelėmis, milteliais, ant lubų sukabintos įvairių džiovintų augalų gijos, viduryje – milžiniškos pintinės, akmenys, nuošaliau – ir gyvūnų kaulai. Kiekvienas stiklainis ar pintinė – su užrašu, kuris nurodo kam naudoti vieną ar kitą „vaistą”.

22
Nuostabioji Essaoura

Kiek pasivaikščioję ir nuolat atsisakydamos visų įmanomų marokiečių siūlomų paslaugų – pasukame atgal link „hostelio”, o tada ir susirandam draugą, kursi lydės mus visos kelionės metu. Prie jo stabtelėjome tikriausiai todėl, kad jis panaudojo labai puikų partizaninio marketingo triuką – netikėtumą. Vietoj to, kad kaip ir visi siūlytų ką nors nusipirkti mums, vienos iš bendrakeleivių jis paklausė: „O tavo batai odiniai? Už kiek man juos parduotum?”. Atsisukę pamatėme, kad klausimą užduoda tamsiaakis berberas, susisupęs į juodą apsiaustą ir susivyniojęs ryškiai mėlyną turbaną…

Net nepastebime, kaip atsiduriame galiniame jo pusbrolio parduotuvės kambarėlyje tarp įvairiausių šalikų ir kilimėlių, įsitaisę ant žemės geriame arbatą, dalinamės su berberu europietiškomis cigaretėmis ir pirštu braižome didžiuliame žemėlapyje svajonių kelionės maršrutus. Su Khalifa, toks berbero vardas, šiaip ne taip, vos ne 3 kartus nusimušę kainą susiderame – už 1800 dirhamų jis mus nuveš iki Merzougos – gražiausios Sacharos vietos Maroke – ir visą kelią maitins, prižiūrės, pasakos ir t.t. Už tą sumą su juo keliausime keturias dienas, jodinėsime kupranugariais ir nakvosime berberų palapinėse… Tiesa pasakius – tai buvo beveik visi mūsų pinigai… Bet žinojom, kad turim pernelyg mažai laiko, kad pačios spėtume nusigauti vietiniais autobusais 800 kilometrų iki kito Maroko krašto. O į Sachara taip norėjosi!!!

Palikusios Khalifą, kuris mus pakvietė vakarienės į savo namus, kiek sutrikusios dėl to, kad pasiteisino vienos iš bendrakeleivių žodžiai: „Man atrodo čia mes paliksime daug pinigų…”, išlendam iš parduotuvėlės į dienos šviesą ir traukiam atgal į „hostelį” – skaičiuoti. Kol skaičiuojam, įsiveržia Khalifa ir pasiėmęs vieną mūsų kelionės draugių išsiveda į miestą tvarkyti dokumentų. Maroke turistai gali jaustis pakankamai saugūs – vietiniams galioja labai griežtos taisyklės, garantuojančios turistų saugumą. Žinoma, nuo vagysčių tai neapsaugo, tačiau nuo ko nors baisesnio – taip.

O toliau – o toliau, kaip sarkastiškai juokaujame – nusipirkusios vietinį draugą galime grįžti atgal į Essaouir‘ą. Velniškai vėjuotas paplūdimys, kurį drąsiai galima vadinti „kaituotojų” rojumi, uostas, su besisūpuojančiomis mėlynomis valtelėmis, džiūstančiais tinklais ir milijonais žuvėdrų (beje, tikrai dėmesio ir laiko verta vieta), siauros medinos gatvės, vyrukas, nuolat siūlantis: „Opium? No? Hash? No?”, ir šviežiais spaustos apelsinų sultys. Ir dar vienas draugas…

Pastarojo vardo nepamenu, bet didžiausią juoką kelia jo bandymas mus prakalbinti kiek intymiomis temomis… Atrodo europietės ten turi „gerą” vardą, o jis tiesiog daro tyrimą savo magistro darbui apie „virginity”. Aha… Deja, mes, matyt, ne tokios naivios, kaip jo vardintos: „I had British, had Latvian, had Spanish, had French [etc.], but never Lithuanian…”. Ką gi – gaila.

Palikusios „draugą” ant vėjuotos gynybinės jūrų pilies sienų, skubam pas kitą – mūsų naująjį Maroko gidą Khalifą. Susitinkam prie tos pačios parduotuvėlės ir traukiam į turgų. Nuostabu stebėti vietinių derybas, vakarinį turgaus šurmulį ir prekybos ypatumus. Khalifa ten nardo kaip žuvis vandenyje ir netrukus jau turime pilną krepšį tadžinui būtinų produktų.

Khalifa gyvena kartu su dar vienu draugu. Boksininku… Namai… na, vyriškai jaukiai netvarkingi. Ateina dar vienas Khalifa draugas, kartu su šiuo metu pas jį gyvenančia austre. Pastarasis dirba virtuvės šefu viename viešbutyje ir dar priima užsieniečius gyventi pas save į namus kaip „host‘as”. Pirmą kartą gaminame ir valgome tadžiną – nuostabu, bet daugiau apie tai kituose įrašuose, todėl čia neišsiplėsiu.

Nuostabu tai, kad iš pačių skirtingiausių pasaulio šalių susirinkę jauni žmonės geba rasti bendrą kalbą, kartu juokauti ir diskutuoti apie pačius įvairiausius dalykus. 12 val. grįžtame atgal. Rytoj prasideda kelionė į dykumą… 6 val. ryto…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s