Iš tiesų, pabuvusi tokiuose skubančiuose miestuose kaip Briuselis kiek ilgėliau – pavargstu. Tikriausiai, tai prasimušantis lietuviškas provincialumas ir įprotis gyventi mieste su vos puse milijono gyventojų. Galiu valandų valandas ginčytis su tais pačiais briuseliečiais dėl miestų grožio ir geriausios vietos gyventi Europoje.
Man, su visais pliusais ir minusais – tai yra Vilnius. Miestas, kuriame užaugau ir kurį pažįstu iki menkiausių gatvelių, skilimų, prastos valdžios, nemandagių pardavėjų ar naktinių klubų siūlomų pramogų, kurias vien jau pamačius labiausiai norisi nusigerti iš graudulio. Jiems – Vilnius pernelyg mažas, lėtas ir nuobodus. Tiesa, mielas pažiūrėti, bet vieno karto pakanka visam gyvenimui (nebent atgal atveja draugai, darbas ar šviesiaplaukė meilužė).
Man Briuselis – labai didelis, viso ko kupinas, labai greitas ir įdomus miestas. Bet po keleto dienų nuo jo pradeda skaudėti galvą, o tinkamiausia vieta praleisti popietę tampa pats tolimiausias miesto parko kampas. Jiems – tai įprastas gyvenimo tempas, o minios žmonių – nepastebimi praeiviai, kurių šurmulio, atrodo, net nesigirdi. Briuselis supažindina ne tik su savotiška architektūra, keistais įpročiais nepaisyti Europos Sąjungos normų, bet ir su miniomis imigrantų, ypač iš Šiaurinės Afrikos.
Kartais, užsimerkus, galima pasijusti kaip vienoje iš Maroko gatvių: „Hey, lady, how are you? Wanna smoke? I love you, don‘t go!“. Arba dažų skiedikliu besisvaiginančiais jaunuoliais metro, kuriuo taip pat važiuoja kostiumuoti eurobiurokratai, lobistai ir visokio kitokio plauko interesų grupių atstovai (kaip tik sėdėjome viename, vežusiame iš institucijų rajono). Ir nei vieni, nei kiti – nesistebi vieni kitų buvimu šalia. Jie tarsi kokios milžiniškos delionės dalys.
Ko tikrai pavydžiu Briuseliui – didžiulio miesto parko, su tvekiniais, kuriame šimtai žmonių, pasitiesę pledus, valgo šeštadienio pietus ir leidžia laiką su draugais bei šeimomis. Niekada nesupratau kodėl mes, besigirdami tuo, kad net 40 proc. Vilniaus sudaro žaliosios erdvės – tik dabar pradedame atrasti šį malonumą. Ir tai – dažniausiai tik jaunesni vilniečiai, Baltojo tilto prieigose slapčia geriantys alų. Tiesa, Briuselyje ir alaus slapta gerti nereikia.
Taip jau nutiko, kad šiame mieste laiką leidau su dar kone 15 europiečių, su kuriais susitikome prieš 5 metus studijuodami tuo metu labai keistoje šalyje – Bulgarijoje. Kaip ir studijuojant, taip ir Briuselyje alus buvo gana dažnas svečias mūsų rankose. Ir tai visiškai legalu. Miesto centre, susėdus ant žemės (po to, kai visi išlindo iš kostiumų ir vėl iš teisininkų, politikų, inžinierių, etc, virto studentais), miesto parke, stotelėje…
Prakalbus apie taisykles, Belgija stebina ir gana užsispyrusiu nenoru sureguliuoti kai kurių gyvenimo sričių pagal motušės ES standartus. Nors Briuselis ir sąjungos sostinė, čia visiškai ramiai gali rūkyti baruose, restoranuose ir kavinėse – nors didžioji dalis Europos valstybių šio „blogo“ įpročio jau atsisakė. Belgijoje skiriasi ir automobilių numeriai, o alų, kaip jau minėjau, galima gerti visur, nors, vėlgi, vis daugiau valstybių jo atsisako viešose vietose. Atrodo, belgai tikrai nėra linkę patys pirmieji rodyti pavyzdžio kitiems.
Beje, o pavyzdį tikrai būtų kam parodyti. Visas nedidukas senamiestis pilnas turistų, besigrūdančių aplink, besistumdančių, besistengiančių nusifotografuoti greta „sisiojančio“ berniuko, įamžinti paauksuotas Grand-Place pastatų detales, begeriančius alų brangiuose centrinės aikštės baruose (kuriuose net už WC reikia pakloti bent 35 eurocentus), ar iki ausų išsiterlioję grietinėle ir šokoladu nuo pigių gatvėse parduodamų „belgiškų“ vaflių (būtent todėl teigiu ir teigsiu – geriausia turistinius miestus apžiūrinėti 6 val. ryto, kai pabudę tik kiemsargiai, o turistai – miega dar nenujausdami artėjančio ryto pagiringo galvos skausmo).
Tiesa, čia suvažiuoja ir gana nemažai britų, atšvęsti savo paskutiniųjų „laisvų“ akimirkų prieš ištariant lemtingąjį: „Taip, aš imu ją į žmonas“. Pastarųjų, nuolat girtų, tiesą pasakius, linkėčiau nesutikti, nes tokia bernvakarių tradicija, labai jau primena lietuviškąjį valkiojimąsi Vokiečių g-vėje su kvailomis „maikėmis“, ne itin išradingais žaidimais bei buteliu degtinės vieno iš pabrolių kišenėje.
Tiesa, degtinę Briuselyje keičia alus. O jo ten tikrai daug. Kad ir kaip mėgčiau alų ir kad ir kokia jo gamybos eksperte dėčiausi (visgi, giminės alaus gamybos receptas jau šis tas), užsukus į eilinę alaus parduotuvėlę Briuselyje – tenka tiesiog nutilti. Įvairiausių skonių, atspalvių, išlaikymų, salyklo kepinimo, vandens tyrumo ir pan. Išragauti visiems, tikriausiai, prireiktų kelių dešimtmečių.
Beje, kone pirmą kartą gavau ir gana neblogą „antausį“ iš vietinių, kai bandžiau pašiepti jų 0,33 alaus bokaliukus, vadindama juos vaikiškais (na nuo kada lietuvis tokį laikys normaliu). „Tu ką – juk alus stovėdamas dideliam bokale išsigaruoja, praranda skonį – juk daug geriau gerti mažais bokalais, bet nuolat šviežią, o ne tampytis pusę vakaro su tuo pačiu, jau pastovėjusiu“, – pareiškė man belgai. Teko suvelti kažką panašaus į „omesgalgreičiauišgeriamneijūs“, bet šiaip ar taip – pasiteisinimas prastas.
Dar reikėtų paminėti, kad tiems, kurie keliauja taupydami – puikiausios sąlygos pramisti – greitmaisčio kioskai, su skrudintomis bulvytėmis, kurios iš prancūziškų („french fries“), staiga tampa belgiškomis ir milijonais sumuštinių, hamburgerių ir kitokio gėrio. Sako, kad tie sumuštiniai – belgiški, bet man jie labiau primena imigrantų indėlį. Tiems, kas netaupo – pasirinkimas dar didesnis. Palyginimui galiu pasakyti, kad vieną dieną Briuselyje, kai išbandėme greituosius sumuštinių kioskus, su visais talonėliais, užkandžiais, rytine kava ir pan. – per dieną išleidau vos 30 eurų.
Kitą dieną, kai taupusis periodas baigėsi ir keliavome pavakarieniauti į pernelyg neišsiskiriantį, daugiau tarp jaunesnės kartos, buvusioje gamykloje įrengtą restoraną – kone tiek pat teko pakloti už vieną patiekalą (tiesa, gal nereikėjo rinktis strutienos).
Briuselyje linkiu pasiklysti. Tiesiog šiaip sau. Išeiti pabraidžioti po gatves neturint rankoje žemėliapio. Tada nusipirkti puodelį kavos išsinešimui ir prisėsti ant Bourse laiptų. Stebėti miestui – ta vieta tobula. Ir tik jokiu būdu nepirkite šokoladinių (monstrų) „sisiojančių“ berniukų. Ypač – spalvotų. Žinau, parvežti kolegoms lauktuvių – nerašytai privaloma, bet geriau pasirinkti kažką ne tokio „įspūdingo“.
Valgyti „sisiojantį“ žmogų – labai nepatrauklu. Jei norite tikro belgiško šokolado – susiraskite mažą, jaukią, bet būtinai išpuoselėtai atrodančią šokoladinę ir užsisakyti puodelį karšto šokolado. Sumokėsite gal ir nemažai, bet tą skonį atsiminsite labai ilgai. Net jei jums, lygiai taip pat kaip ir man, geriausias saldumynas yra dešra.
Post Scriptum. Po apsilankymų tokiuose miestuose kaip Briuselis, dažniausiai, įsėdusi į lėktuvą skraidinantį namo – lengviau atsipūčiu, nes ir vėl grįžtu į savo mažąjį, ramujį ir provincionalųjį (negaliu nepaisyti kitų nuomonės) Vilnių.
Kita vertus, grįžtu tam, kad ir vėl iš naujo laukčiau naujos kelionės į dar vieną didelį ir šurmuliuojantį miestą, o jau kitą dieną pasiilgčiau to, iš kurio vos prieš dieną grįžau. Kartais susimąstau – kodėl man patinka keliauti? Kol kas radau tris priežastis: 1) dėl galimybės grįžti; 2) dėl galimybės pažinti; 3) dėl galimybės „supurtyti“ kasdienybę. Ir šiaip – keliauja tie, kurie nepraranda noro ir gebėjimo stebėtis.
Kelionių užrašai 