Kad metro Rusijos sostinėje yra daugiau nei įspūdingas – yra bent puse ausies girdėjęs kone kiekvienas. Devintą dešimtį skaičiuojanti (atidaryta 1935 m. gegužės 15 d.) viešojo transporto sistema Maskvoje seniai tapo turistų traukos objektu. Ypač pradžiuginančiu tada, kai šalta arba prapliumpa lietus.
Pakelės bei užmiesčių restoranai – atskiras ir labai įdomus reiškinys. Vieni jų – prisiglaudę greta miestų bei įsikūrę netoli ežerų, todėl vasaros vakarais masina nuo įkaitusio asfalto kankynės norinčius ištrūkti miestiečius. Kiti, tuo tarpu, yra tiesiog pakeliui. Rodos, „prie niekur“.
Pirmiausia, susitinkate prie Katedros bokšto. Nes graži vieta ir tinka susitikimams. Užlipat ant Stebuklo plytelės ir patraukiat žemyn Gedimino prospektu. Užsukat į Jakšto gatvę ir ten esančioje Donut LAB išsirenkat po spurgą (arba dvi). Dar gaunat kavos. Kur jums labiau patinka – pasirinkimas aplink gana didelis.
Keleto pastebėtų elgetautojų, uždarbiautojų arba tiesiog, kaip juos vadina liaudis, „bomžų” apžvalga. O sutikti juos paprastai galima būtent restoranų bei kavinių terasose… ir ne vieną. Taigi, „gerulių” (taip juos vadinsiu), praspjaunančių net panelę Rožytę sukurtos situacijos (užsimerkite ir įsivaizduokite):
Markučius galima pasiekti jei ne automobiliu ar dviračiu, tuomet miesto autobusu, pažymėtu 10 numeriu ir vežančiu ten nuo pat Vilniaus širdies – Katedros aikštės (jei neklystu, dar iš ten pat į Markučius galima patekti ir 33-uoju autobusu, bet pastarasis kol kas – neišbandytas).
Nacionalinė Vienos opera. Apie ją ir ten susirenkančius žmones būtų galima parašyti atskirą knygą.
Čia susitinka visi. „Buržujai“, šaltais kaip ledas veidais ir vakarinėmis „Chanel“ suknelėmis, ir varguoliai, už 3 ar 4 eurus nusipirkę stovimus bilietus. Džemperiuoti, džinsuoti… Besijuokiantys iš kiekvienos šmaikštesnės scenos.
Reziduosite Rygoje – įkiškite nosį į pagrabą ir folk-klubą „Ala“ (beje, ką reiškia „pagrabas“?). Iš smalsumo. Ir jei ieškote nuotykių. Tik pirmiausia įsitikinkite, jog ant savęs beigi savyje neturite, neduokdie, nieko pernelyg iššaukiančio. Dar – būkite sukalbamas ir t.t. Maža ką. Vieta, vienok, kiek neformali.
„Kompressor“ Talino gyventojams yra maždaug tas pats kaip kažkada Vilniaus gyventojams buvo „Pieno baras“ Rotušės aikštėje. Bent jau taip supratome iš ilgų eilių, jaunų veidų ir to, kad vos prabilus apie šią vietą dažno taliniečio veidu nuslenka šypsena: „Jooo…, žinau“.
Iš tiesų, pabuvusi tokiuose skubančiuose miestuose kaip Briuselis kiek ilgėliau – pavargstu. Tikriausiai, tai prasimušantis lietuviškas provincialumas ir įprotis gyventi mieste su vos puse milijono gyventojų. Galiu valandų valandas ginčytis su tais pačiais briuseliečiais dėl miestų grožio ir geriausios vietos gyventi Europoje. Skaityti toliau
Kelionės ar bent kiek ilgesnės išvykos iš namų visuomet turi du etapus: pasiruošimas ir pati kelionė. Vieni besiruošdami skaito kelionių gidus, kiti – klausinėja draugų ar naršo internete, o treti – tiesiog svajoja. Šiemet, tikriausiai, pirmą kartą išbandžiau dar vieną būdą. Skaityti grožinę literatūrą arba žiūrėti filmus. Ką ir kokius? Žinoma, tos šalies rašytojų, režisierių, skirtų miestams, kuriuos lankysiu.
Kelionių užrašai 