[Sibiras] “Mano tėvas lietuvius vežė. Prieš mirdamas liepė jiems padėti”

Rugpjūčio 11 d. /// Rytas Cондагай (liet. – Chondagai), kaime, kuris nepažymėtas jokiuose šiuolaikiniuose Google Map’suose ir kuriame daugelį rytų kėlėsi mano senelis, prasideda gana netikėtai. Vienas po kito, pažadinti šūksnių ir taukšėjimo, iš palapinių lenda užsimiegoję veidai. Tuo tarpu Gintautas laksto po skaisčiai ryto saulės apšviestą mūsų stovyklavietę ir vaiko galvijus. Rodos, šią naktį buvome užėmę vietinių vietą.

misija sibiras
Chondagai kaimas. Kažkada rajono centras, dabar – mirštanti gyvenvietė

Beje, kalbant apie vietos užėmimą – naktis taip pat nepraėjo be nuotykių. Bepradedant mums keturiems įmigti prie laužo, į akis pradėjo ryškiai šviesti automobilio žibintai. Greitai prisistatė ir jo keleiviai – trys medžiotojai. Su gana įdomiais klausimais – kiek mūsų stovyklavietėje yra ir kaip apsiginklavę po Sibirą keliaut. Žinoma, mūsų pasakojime visko buvo daugiau nei iš tiesų.

misija sibiras
O štai taip atrodo rytinė Sibiro skalbykla

Jei jums atrodo, kad trumpas pokalbis prie laužo tuo ir baigėsi – tikrai ne. Gerokai vėliau po vidurnakčio pažadina balsai. Pramerkiu akį – prie mūsų laužo sėdi tie patys trys medžiotojai ir kepa burundukus, užsigerdami vietiniu samagonu. Spiriu į koją Tomui, kuris miega netoliese… vienai spręsti ar dalyvauti šioje situacijoje – nesinori.

Gana greitai – išsikraustome miegoti į palapines ir užleidžiame vietiniams jų teritoriją. Juk atvykėliai čia mes…

misija sibiras
Sibiro ožkos, kaip ir karvės, vaikštinėjasi laisvai

* * *
Chondagajus mums visiems įstrigs į atmintį kaip draugiškiausias iš visų aplankytų Sibiro kaimų (širdy džiaugiuosi, kad būtent čia gyveno mano senelis; nors tada viskas galėjo būti ir kitaip). Vakar dovanotas pienas, atidaryta parduotuvė ir kaimo vaikai. Net ir medžiotojai naktį – juk galų gale jie tenorėjo pabendrauti….

misija sibiras
Chondagajaus lygumos

O štai ryte į mūsų stovyklą aplanko net dvi vietinių grupelės.

Pirmieji, matyt, apie mus išgirdę iš medžiotojų – pasisiūlo padėti labiau iš smalsumo. Jie pasakoja, kad miške netoliese buvusi “17-oji kirtavietė”, kurioje dirbo ir gyveno būrys lietuvių. Sako, kad greta buvusios ir kapinės. Drauge su jais, džipu (!), išleidžiame Gintautą, Tomą ir Martyną, kurie atvykę į seną lietuvių gyvenvietę išvysta 60 metų niekieno nelankytus kapus. Neišlikę kone nieko – keli suvirtę, dūlantys kryžiai, trupantys vos palietus rankomis. Tiesa, greta stovi ir keli metaliniai – nepaprasto grožio ir išradingumo kūriniai. Nufotografavę ir pasižymėję vietą žemėlapyje vyrai grįžta į stovyklavietę.

misija sibiras
Lietuviškos kapinės, kurias aplankyti pavėlavome. Miškas padarė savo darbą, liko tik šis kryžius – 17 kilometras

O stovyklavietėje laukia didžiausia mūsų staigmena. Pas mus jau prisistatęs Anatolijus, suklijuotais raginiais akiniais. Iš pradžių įtarumas ima viršų ir aš kiek suirzusi einu su juo kalbėtis, tikėdamasi, kad vėl iš mūsų bandys “išlupti” pinigų. Tokių verslininkų jau buvom sutikę.

Ir tada Anatolijus pradeda savo istoriją: “Aš – tikras rusas. Mano tėvas čia dirbo – vežiojo lietuvių tremtinius į darbus miškuose. Prieš mirtį jis man prisakė – jei kada savo artimųjų kapų atvažiuos ieškoti lietuviai, tu jiems padėk. Lietuviai buvo labai geri žmonės, jiems padėti reikia.”
Ir štai, niekada negalvojęs, kad tėvo priesaką teks įvykdyti – Anatolijus savo kaime sulaukia mūsų.

misija sibiras
Mūsų naujas geriausias draugas – Anatolijus, kalbasi su ekspedicijos vadovu Gintautu Alekna

* * *
Chondagai lietuvių kapinaitės – ant smėlėto kalnelio, už bendros kapinių tvoros. Rodos, šios mirties vietos bus menamos ilgai – metaliniai kryžiai, rodos, galės ir dar šimtmetį tvirtai stovėti savo vietose. Viena kita paklypus medinė tvorelė ir netvarkingai paliktas kapas su išvežtais palaikais.
Didžiausias nusivylimas man. Lentelės su palaidotojo vardu surūdiję, daug kur nebeįskaitomos ar pradingusios. Gintautas atsiverčia savo dvidešimties metų senumo užrašus. Bandome skaičiuoti, kuris kapas galėtų būti mano senelio… Mirė vienas pirmųjų, šitas prieš 20 metų dar turėjo lentelę…

misija sibiras
Gal šitas. O gal ir ne…

“Šitas”, – parodau į vieną. Nors tai galėtų būti ir bet kuris kitas. Sibire vardai ir pavardės išnyksta greičiau nei kapai. Sibiro istorijos dažnai tampa legendomis, o tikroji atmintis – pasislepia tų legendų užkaboriuose. Gintautas įdėmiai pažiūri į mane ir linkteli.

* * *
Nuraunu kelias žoles. Pakabinu savo trispalvę apyrankę. Į maišelį prisemiu Sibiro žemės. Bent dulkė grįš į Lietuvą, ant močiutės kapo.
Mirusius žmones žymi kryžiai. “Misija Sibiras” žymi mirusius kryžius.

misija sibiras
Tvarkyti beveik nėra ką – sausas miškas kapinių neužgožia.

* * *
Anatolijus mums nemeluoja. Išties netrukus prisistato su sūnumi ir senutėliu “žiguliu”, o jei tiksliau – automobiliu be markės. Be markės, nes surinktas ir sudėliotas jis iš visų įmanomų rasti Sibire dalių. Kadangi “žiguliuke” jau sėdi pats Anatolijus ir jo sūnus – mūsų vidun telpa ne itin daug. Į galą įsikabarojame su Gintautu ir Agne.

misija sibiras
Ten apačioje – Anatolijaus automobilis. Kažkada šiuose laukuose buvo lietuvių kaimas. Paskui buvo gaisras.

Kitus misijos draugus paliekame “supakuoti” stovyklavietės. Žadame greitai grįžti – juk tik 15 kilometrų. Visi sutariame, kad susiruošusi, stovykloje likusi komanda pradės žygiuoti iki kitų – Burun – kapinių. Pakeliui, nuėjus vos kelis kilometrus, mes turėtume juos pasivyti, visi sukrausim sunkias kuprines į “žigulį”, o patys pasistrykčiodami nueisime likusį atstumą.

misija sibiras
Kapinės po miško gaisro, viskas suversta, o mes – tik 3

Bet… yra toks posakis apie planuojantį žmogų ir iš jo besijuokiantį dievą. Nutiko taip ir mums.

misija sibiras
Moigos apylinkės

Kelionė iki Moigos užtruko tikrai ilgai. Nepaisant to, kad Anatolijaus sūnus spaudė “žigulį” kiek išgalėdamas per kone užaugusį, kažkada gana platų buvusį miško keliuką, bet teko nuolat stabčioti – kelias buvo užvirtęs medžiais. Kadangi turėjome tik rankinį pjūklą – viskas truko laaabai ilgai. Į priekį tuos 15 km važiavome kone dvi valandas.

misija sibiras
Nedaug galime padaryti – tik nufotografuoti

Galų gale pasiekėme savo kelionės tikslą. Nė vienos trobos, nė pamatų. Ten, kur kažkada buvo miškas – sena gaisravietė. Vos keli milžiniški medžiai vis dar turi šiokią tokią formą pavirtę ant šono. Kapinaitės vis dar matyti – metaliniai lietuviški kryžiai ne taip lengvai įveikiami laiko ir gaisrų, kurių čia, Sibire, apstu. Rodos, vietiniai nelabai su jais ir kovoja – tik kai priartėja pernelyg arti kaimo, susirūpinama. O šiaip – tegu dega. Rodos būdami Sibire nieko daugiau ir nematome – tik senas ir naujas gaisravietes.

Buvęs Moigos kaimas ir kapinės atrodo gana kraupiai. Bet mes – negalime padaryti kone nieko. Mūsų vos keli, turime tik vieną pjūklą ir kirvį, o darbo – geram pusdieniui. Fiksuojame kas išliko ir su liūdesiu gręžiamės atgal. Juk dar reikia pasivyti likusią komandos dalį, kuri žingsniuoja dar vieno buvusio lietuviško kaimo – Buruno – link.

misija sibiras
Vienas iš tikslų – įamžinti lietuvių mažino poilsio vietas

* * *
Bandome vytis likusius kolektyvo narius, išėjusius link Buruno. Dairausi ir tikiuosi juos išvysti iš už kiekvieno kampo. Diena velniškai karšta, todėl suprantu, kad eiti turėtų būti labai sunku, o dar – su kuprinėmis. Į “žiguliuką” tilpo tik mažoji dalis daiktų, todėl visa kita jie turi nešti su savimi.

misija sibiras
Komanda žingsniuoja Buruno link

Už dar ir dar vieno posūkio, kur šakojasi kelias, randame iš rastų suręstą rodyklę. Pataikėme. Ir mes, ir jie. Kelias teisingas ir būtent tas, kurio reikia. Už dar vieno posūkio pamatome keliu linguojančias kuprines – pasivijome.

Į “žiguliuką” sodiname Simoną ir sukrauname kuo daugiau kuprinių, kad būtų kuo lengviau eiti. Iki Buruno likę visai nedaug – vos keletas kilometrų.

misija sibiras
Chondagajaus ožka

* * *
Burunas mus pasitinka su bėdomis… Greta kapinių esantis upelis – išdžiuvęs, o mūsų vandens atsargos nėra didelės. Pripratome, kad Sibire visur gauname vandens iš mažučių kalnų upelių, todėl daug jo niekada nesinešiojame. Komanda pavargusi, todėl veiduose atsispindi nuovargis ir nusivylimas – be vandens tokiame karštyje neištversime, vadinasi, kažkam teks vėl kėblinti visus 15 km atgal ir parnešti vandens, o tai – vienaip ar kitaip – užtruks.

Drauge su merginomis imamės iniciatyvos, kol vaikinai apžiūri kapines. Ir – stebuklas! Perbridę sudžiuvusį upelį ir už jo esančią pievą – atrandame kitą nediduką, bet sraunų upelį. Vanduo jame tinkamas, todėl greta įkuriame stovyklavietę.

misija sibiras
Greta stovyklos – Buruno kapinės

Įsikūrę – susėdame vakarieniauti aplink laužą ir pradedame kalbėtis apie visas šiandien matytas kapines. Visi kalbame apie tai, kad labiausiai gaila sudegusių kapinių, kuriose šiandien buvome su Anatolijumi ir jo sūnumi. Kažkas netikėtai pasiūlo mintį – ryte pabandyti sutvarkyti ir jas. Pradeda rutuliotis gana sudėtingas, bet tuo pačiu ir ambicingas planas.

Vaikinai turėtų grįžti į Chondagai, susirasti didesnį transportą, nuvykti į Moigą ir sutvarkyti ten esančias kapines. Tuo tarpu mes – liekame tvarkyti Buruno kapinių. Baigę darbus dalis komandos iš Moigos grįžta pas mus, visi sėdame į transportą, važiuojame pusę kelio iki… vidurio niekur, kur mūsų laukia kitas, iš anksto užsakytas automobilis, nuvešiantis mus į Ulan Ude, Buriatijos sostinę.

misija sibiras
Chondagajaus vakaro dangus

Visi suprantame, kad planas gali ir nepavykti, tačiau ambicijos – turime daug. Juk sėkmė šypsosi tiems, kurie ja tiki…

Užmiegame prie laužo su lietuviškomis dainomis lūpose. Po žvaigždėmis nusagstytu dangumi.

misija sibiras
Sibiro skurdas ir kažkada buvusi didybė
misija sibiras
Grąžiname Chondagajuj gauto pieno stiklainį
misija sibiras
Parduotuvė ir viskas viename

DAUGIAU ISTORIJŲ IŠ RUSIJOS IR SIBIRO ČIA: Rusija

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s