[Sibiras] Praeivi, kas tu – aš buvau, kas aš – tu būsi. Nepamiršk

Rugpjūčio 10 d. /// Penki tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt trečias kilometras. Tiek mus skiria nuo Maskvos. Taip vadinasi geležinkelio stotelė, pro kurią pravažiuojame. Gintas sako, kad bėgiai, kuriais rieda mūsų traukinys, priklauso Trans-Sibiro geležinkelio atkarpai. Nelabai tuo tikiu, bet komandai toks faktas suteikia daugiau energijos.

misija sibiras, rusija

Nuo ryto, nepaisant to, jog kėlėmės ganėtinai anksti, netyla juokai. Daugiausiai jų keliauja Andriui ir Artūrui, kurie vakar susilaukė itin daug vietinių merginų dėmesio. Rodos, vyrukus galėtume Zaigrajeve ir palikti – būtų kas pasirūpina!
63439_10150114294574553_1489049_n

* * *
Pagaliau ištrūkę iš viešbučio kambario – nenustygstame ant kojų. Šiandienos mūsų tikslas – lietuviškos Ilka kapinaitės. Tai – vienos didžiausių, kokias iki šiol teko matyti. Palaidojimų apie 60-70. Tiesa, seniau jų būta daugiau, tik iki šių dienų – išliko nedaugelis.

Kapinaitės, kaip ir daugelyje vietų, prisišliejusios prie vietinių kapų. Skirtumas tik tas, jog pas mus – ir tvorelės mažesnės, o ir nešviečia lietuviškas lopinėlis populiariaisiais mėlynais dažais.
156721_10150114288239553_6195313_n 163180_10150114288164553_5460409_n Vietomis ant kapų priaugę pušaičių, kai kurie kauburėliai – kone visai sunykę. Greta kitų – formuojasi šiukšlynėliai. Labai daug lapų ir spyglių.

Greta sukuriame laužą, kuriame deginame šiukšles.

Kapinaites tvarkome kone iki pavakarės. Kepina karštis, o ir apylinkės – vieno smėlio. Toks jausmas, jog kilstelsi galvą ir pamatysi kažkur netoliese ošiančią Baltiją. Tačiau čia – ne lietuviškos kopos…

Ilkos kapinaitėse randame ir labai įdomų antkapį. Ant jo – užrašas: „Praeivi, kas tu – aš buvau, kas aš – tu būsi. Nepamiršk“. Įdomiausia tai, jog praėjusių metų ekspedicija, visai kitam Sibiro gale, berods Irkutsko regione, rado panašų, kone identiškai skambėjusį užrašą: „Praeivi, kas aš buvau – tu esi, kas aš esu – tu būsi“.

156210_10150110278224553_2911979_n

155474_10150110282139553_608114_n

155356_10150114290369553_7744933_n

* * *
Lietuviškus kryžius nudažome žaliai. Vienas iš jų, besistiebiantis kapinių viduryje, buvo itin aukštas, todėl teko pasitelkti tiek komandos aukštaūgių, tiek ir mažaūgių gebėjimus. Kadangi viršutinės kryžiaus dalies niekas nebepasiekė – kėlėme į viršų Agnę.

* * *
Kol Tomas pirko dažus kapinėms – parduotuvėje rado ir apelsinų. Fantastiška.

66873_10150114290244553_4268690_n63953_10150114288269553_440806_n 63896_10150114288759553_526101_n * * *
Po kapinaičių tvarkymo Gintas siūlo kone 50 km per kalnus žingsniuoti pėsčiomis iki kito miestelio. Kito miestelio, kuriame palaidotas mano senelis. Net nebuvau tikra, kad galėsime iki ten nusigauti. Ekspedicijos maršrute to nebuvo numatyta, bet dar traukinyje Gintas pažadėjo – kad jau būsime tuose kraštuose ir spėriai vykdysime numatytą planą, būtinai pabandysime nusigauti iki Chondagai.

Noriu kuo greičiau atsidurti tame kaime. Be to, žinau, kad ir komanda jau gerokai pavargusi. Nesu tikra, kad 50 km per kalnus – tai, ko mums dabar reikia.
148283_10150110282099553_3382331_n155536_10150114290224553_7690108_n 155564_10150114290349553_3806927_n Jau dabar žinau, kad nemažai žygeivių, įpratusių gyventi gamtoje mus savotiškai „pasmerks“ už atsisakymą eiti per kalnus. Bet aš vis dar manau, jog tai buvo geriausias sprendimas. Ypač vertinant viską, ką dar teks patirti šioje ekspedicijoje. Mes į Sibirą atvažiavome ne tam, kad nueitume kuo daugiau kilometrų ar išbandytume save fiziškai. Tai galėsime daryti tuomet, kai vyksime į kelionę su draugais. Už savo asmeninius pinigus. Savo pačių laisvalaikiui. Mes čia atvažiavome tam, kad aplankytume kuo daugiau lietuviškų kapų. Tam, kad prisiliestume prie kuo daugiau lietuviams svarbių vietų. Tam, kad pagerbtume tuos, kurie liko ten, o tiems, kurie gyvena Lietuvoje, parvežtume prisiminimą.

Istorija kartojasi tada, kai ji pamirštama.

156950_10150110278584553_582786_n

* * *
Galų gale, nuomotas mažutis autobusiukas atveža mus į Chondagai. Vakaras. Nesuprantamas jausmas. Bandau dairytis ir suprasti, ką galvojo senelis, pirmą kartą vežamas šiomis vietomis. Apie ką jis galvojo? Apie tai, kaip išgyventi? Ar dar tikėjosi grįžti namo? Ar galvojo apie močiutę, keturis Lietuvoje paliktus vaikus?

Koks turėtų būti jausmas? Būti kitam pasaulio gale, visiškai nežinomoje vietoje, tarp nepažįstamų žmonių?

Tiesa, savotiškai apsidžiaugiu, jog sutinka mus Chondagajus taip, kaip dar niekuomet Sibire sutikti nebuvom. Viena močiute, sužinojusi, kad mes lietuviai, padovanoja trilitrinį stiklainį pieno. Kita, atidaro parduotuvę, kad galėtume nusipirkti duonos. Pasirodo, jos čia atveža tik kartą per savaitę ir atėję ryte – jos tiesiog neberastume. Kaimo vaikai į mūsų stovyklavietę pritempia malkų laužui. O tai irgi labai nudžiugina, nes jau temsta, o artimiausias miškelis – šiek tiek toliau.

Į kalnus nepaprastai gražiai ir ryškiai leidžiasi saulė. Nesu tikra, ar esu mačiusi gražesnį saulėlydį. Juoda, raudona, oranžinė, mėlyna ir violetinė spalvos šoka tarpusavyje, kol dangų pasiglemžia ryškus mėnulis su pulkeliu žvaigždžių.

Užmiegame po atviru dangumi prie laužo iki soties prikirtę pieniškos makaronų sriubos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s