[Sibiras] Kai lietus sujaukia visus planus – diena Zaigrajeve

Rugpjūčio 9 d. /// Vakar į Zaigrajevą atėjom visi šlaput šlaputėliai. Antrą kartą per visą ekspediciją teturime po kokią vieną sausų drabužių pamainą. Ką jau kalbėti apie sunkius žygio batus, su kuriais vakar bridom per molingo purvo sklidinas balas. “Konkursas“ kas prisems daugiau vandens į batus – padėjo psichologiškai įveikti sunkiausią žygį, bet šiandien tai reiškia, kad toliau judėti negalime. Visi kampai, palangės, langai ir net koridorius – nukabinėti mūsų džiųstančiais rūbais.

Ilgesnį laiką gyvendamas gamtoje supranti, kad Sibire neperšlampamų drabužių, palapinių ar kuprinių – tiesiog nebūna. Nors Vilniuje įsigijau iš pažiūros gan patikimas apsaugas nuo lietaus, bet galų gale – kone nė viena iš jų nesuveikė iki galo. Kai pabaundi palapinėje merkiamoje lietaus, o paskui visą dieną po tuo lietumi žygiuoji – nepadeda niekas.

Liekam Zaigrajeve, negalime  nieko daugiau daryti.

148226_10150114290454553_6945657_n
Vienintelis apžiūrėjimo vertas paminklas. Tiesa, fotografuotas kitos dienos rytą, jau saulėtą.

Miestelis gana mažas. Jame nėra nė vienos asfaltuotos gatvės. Ir nepaisant to, kad tai miestelis (su maždaug 5000 gyventojų) – po jo gatves vaikšto karvės. Kaip ir visur. Jei būtų kiek šilčiau, o vietiniai nešiotų spalvingus sarius, galėtum pagalvoti, kad tai – koks Indijos kaimas, kur karvės laikomos šventomis.

Veikti nėra ką. Kone pusę dienos žiūrime televizorių. Rodo kanalą “Rasija Buriatija“. Rodo minėjimą iš Gruzijos. Kaip tik metai po Gruzijos karo, po kurio – dvi autonomijos atsiskyrė ir, lyg ir, palindo po “didžiosios motušės“ sparneliu. Lietuvoje šis karas, per visas žiniasklaidos priemones nušviečiamas kiek kitaip. Čia – maži vaikai leidžia į dangų balandžius, groja lyrines dainas ir dėkoja Rusijai, kad padėjo atsiskirti nuo Gruzijos. Viskas išties visai kitaip.

Apžiūrime vienintelį miestelyje esantį “kultūrinį“ objektą. Kažkokį iš sovietmečio likusį paminklą. Užsukame į parduotuvę. Pavalgome, kaip ir vakar, kavinėje “Urial“.

150583_10150110278194553_4215745_n
Vienas geras dalykas – pagaliau turėjom normalų ryšį, todėl visi galėjom iki valiai pasišnekėti su artimaisiais, nes prieš tai – kone 4 dienas neturėjome visiškai jokių žinių iš Lietuvos

Pirmą kartą susiduriu su rusu, kuris labai neigiamai sureaguoja į tai, kad esame iš Lietuvos. Iš karto pradeda pykti dėl to, kad mes nugriovėme nežinomo kario paminklą. Paaiškinu, kad taip nutiko Taline, o pas mus – visos Lenino skulptūros dar yra. Nedetalizuoju, kad jos stovi Gruto parke, o ne centrinėse miestų aikštėse. Pikta leksika pasikeičia į draugišką. Jis pasakoja, kad vietinės žinios dažnai nedetalizuoja naujienų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Mes visi jiems tiesiog “Pribaltika“ – vienas kraštas, o ne skirtingos valstybės.

Vakaras prabėga gana ramiai. Kone visi sėdime mažytėje virtuvėje ir žaidžiame šaradas. Greta – kunkuliuoja puodai su ta pačia grikių koše ir tušonke.
Susipažįstame su gretimame kambaryje gyvenančiu milicininku iš Irkutsko, vietinėmis moterėlėmis. Išklausome begales istorijų apie vietinį gyvenimą. Keista. Mes, gyvendami Lietuvoje, priklausydami Europos Sąjungai, nuolat keliaujame, naršome internete, sužinome paskutines naujienas apie pasaulį, muziką ir t.t. Čia viskas kitaip. Čia tokie dalykai, rodos, neegzistuoja.

Svarbiausia – sulaukti žiemos, išgyventi ją, gyventi toliau. Ne veltui vietiniai vos pažvelgę į dangų ir aplinką gali pasakyti, koks rytoj bus oras. Beje, mus jie nudžiugina – sako, kad rytoj bus graži, šilta diena.

162652_10150114288739553_3135106_n
Vakarinis gaminimas – pirmą kartą ne ant laužo, o ant viryklės. Tiesa, ta pati tušonkė… :)

P.S.: beje, tik grįžus namo, bandydama Google Maps susidaryti visos kelionės maršrutą, suprantu, kad didžiosios dalies kaimų ir miestelių ten net nėra. Keista. Lietuviškoje žemėlapio versijoje net patys mažiausi mūsų kaimeliai yra. O ten – ne. Tik Zaigrajevas, Ulan Ude ir Ilka, į kurią patrauksime rytoj. Kitas pasaulis. Visai kitas pasaulis.

Eilinį kartą kyla mintis, kad į Sibirą reikėtų atvežti visus tuos, kurie gedi sovietmečio ir bamba dėl nepriklausomybės atgavimo. “Viskas tada buvo geriau, darbus žmonės turėjo, pigu buvo“, – sako jie. Nesu tikra, ar užsukę į Sibiro parduotuvę norėtų sovietmečiu gyventi ir vėl. Labai greitai priprantama prie gausos. O darbų ir pinigų – žmonės čia neturi. Neįsivaizduoju, kaip jie gyvena. Gal ir gerai, kad parduotuvėse nėra pasirinkimo. Tikriausiai tada būtų daug sunkiau.

* * *
Suplanuojame rytojaus kelionę į Ilką. Visi drabužiai ir net palapinės – jau sausi. Visi nekantrauja kuo greičiau vėl atsidurti gamtoj, vėl keliauti iki lietuviškų kapinaičių, vėl dirbti ir būti naudingi. Rytoj.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s