Ar galėtumėte patikėti, kad Berlyne galima pavalgyti dviejų patiekalų vakarienę su desertu vos už 2 eurus? Sakot, taip nebūna? Būna! Ir tai tikrai nevyksta nusipirkus „vieną alaus“ ir užsukus pas draugus, „statančius“ vakarienę. Bet, draugai, kurie puikiai pažįsta Berlyną – labai padeda. Ypač, kai žino vietas, kuriose gimsta naujoji Vokietijos anarchistų, socialistų ir revoliucionierių karta.
Taip, maistas ten tikrai valgyklinis. Nieko ypatingo, o kartais – net ir nelabai skanu. Bet, apsilankyti verta viena tam, kad pamatytumėte, kaip tai atrodo, paspoksotumėt į aplink kabančius Lenino, Fidelio Castro ir Che Gevaros plakatus, pasiskaitinėtumėt garsių šūkių apie revoliuciją, tautą ir darbo liaudį. Arba apie blogajį kapitalizmą ir globalizaciją.
Apsilankius ten, prašlifavus keletą rytų Berlyno gatvių ir dar užsukus į nesibaigiančius blusturgius – gali kilti jausmas, kad Berlynas ir vėl ugdo kartą, kuri imsis kaži kokių stambių revoliucijų. Naujieji „gėlių vaikai“, besirengiantys tik padevėtų drabužių parduotuvėse rastais drabužiais, neigiantys vartotojiškumą – ten jau gyvena. Ir juos traukia į Berlyną iš visos Europos. Sutikome ne vieną britą, prancūzą ar ispaną, kuris gyvenimą Berlyne pasirinko būtent dėl tokios atmosferos.
Taip. Jau girdime balsus sakančių, kad „gėlių vaikai“ – visai nepiktybiniai. Bet… Ar tikrai gali egzistuoti vieta, kur dviejų patiekalų vakarienę su desertu („dabavkės“ arba tiesiog – dar šiek tiek daugiau, jei nepavalgėte – galite prašyti kiek norite, už tą pačią kainą) galima gauti kone nemokamai? Ar galima būti tokiam naiviam ir tikėti, kad nieko už tai duoti atgal nereikia?
Tokiose kavinėse / baruose / valgyklose, kurių yra dešimtys, vakarais rengiami susibūrimai. Juose kalbama apie revoliuciją. Apie socializmą. Apie pasipriešinimą valdžiai, globalizacijai, verslui, politikai ir t.t. Apie tai galima sužinoti iš aplink kabančių plakatų, kviečiančių į tokius susirinkimus. Jei nors šiek tiek dėmesio skyrėte istorijos pamokoms arba žiūrėjote nors vieną filmą apie kitą Vokietijos „iškilimą“ – nesunkiai prisiminsite kur ir kokiais būdais gimė toji kita „revoliucija“, atnešusi daug skausmo visai Europai.
Net jei ir norite tiesiog pavalgyti kuo pigiau – kartą ar kitą gali pavykti. Bet, kaip pasakojo mums jau kelis metus Berlyne dirbantys ir į vieną tokių vietų nusivedę olandai, po kokio antro ar trečio apsilankymo, prie jūsų būtinai prieis vietinis „iniciatyvinis“ jaunuolis, kuris pakvies į vakarinius, jau minėtus, susibūrimus. Žinoma, galite atsisakyti. Bet jei ateisite dar kartą – jus ir vėl pakvies. Galų gale, neturėsite pasirinkimo, arba eiti į susirinkimą, arba nustoti pigiai valgyti.
Nuoširdžiai. Asmeniškai man ta vieta pasirodė grėsminga. Nesuprantama. Iš karto į galvą šovė mintis, kad „nemokamų pietų nebūna“. Taisyklė, kuri pasitvirtino ne vieną kartą.
Belieka tikėtis, kad naujoji Berlyno karta neiškrės jokių pokštų, o jų revoliucinės idėjos taip ir liks pogrindyje. Mažose, tamsiose, apmusyjusiose „kamurkėse“ su vakariene už 2 eurus ir revoliuciniais plakatais.
Beje, viena tam, kad suprastumėte apie ką mes kalbame, sarašą tokių vietų su datomis, kada, kas ir kur vyksta, galite rasti internete. „Guglinkit“ – volksküche. Kone kiekvieną dieną, kurioje nors skirtingoje vietoje. Sąrašas dažniausiai pateikiamas ir http://stressfaktor.squat.net/ – Berlyno subkultūrų ir politinių grupių apžvalgų / veiklų kalendoriuje.
Beje, baras, kuriame mes buvome, vadinasi „Zielona Gora“ (Grünberger str. 73, Friedrichshain). Internete publikuojamas ir jo apibūdinimas. Trumpas vertimas – politinis baras, kuriame susitinka komunistai, antifa ir panašios grupės: „The political Cafe Zielona Gora is a meeting place for Communists, Antifa and similar groups. Here – weekly events, from the above Groups, are often visited. Furthermore, every week you can find a vegetarian and vegan people’s kitchen.“
Ir dar. Taip, tai nėra taisyklė. Bet labai dažnai žmonės, tikintys idėjiškai gražiais dalykais apie nevartojančią visuomenę, visišką žmonių lygybę ir pan. – būna ganėtinai naivūs. Ir pažeidžiami.
Kelionių užrašai 