[Sibiras] Išnykusios lietuviškos kapinės, žmogaus kaulai ir ilgai lauktas laisvadienis

Rugpjūčio 7 d. /// Pirmą kartą iš tiesų atsibudome vidury niekur. Nors visuomet stengdavomės nekurti savo stovyklavietės visai greta kaimų, bet jie visuomet buvo ganėtinai arti – už kokių 5 ar mažiau kilometrų. Šį kartą iš Shabur’o, su atviru sunkvežimiu, iki viršaus prikrauto mūsų daiktų ir mūsų pačių, pavyko nuvažiuoti vos keletą kilometrų. Toliau – nebelankomos vietos, kartu reiškiančios ir nepravažiuojamus kelius, iki kurių pėdinome pėškomis.

Vieta, kurioje įsikūrėme, prie ganėtinai didelio upeliūkščio, kuris, galų gale, pasiūlė kiek padoresnes maudynių ir skalbimosi galimybes. Tiesa, kai vandens temperatūra nesiekia 10 laipsnių – ilgesnį laiką net ir išstovėti upelyje ganėtinai sunku. O aplink – juosmenį juosianti pieva, kurią teko gerokai pramindžioti, kad vakar vakare galėtume pasistatyti palapines. Kadangi stovyklavietę pasiekėme vėlai vakare, tai apsižiūrėti kur atsidūrėme pavyko tik šįryt.

Panašu, kad mūsų stovyklavietė – slėnyje, iš abiejų pusių apsuptame kalnų. Vaizdai, ganėtinai neįtikėtini. Beje, ir tankus lapuočių bei maumedžių miškas aplink, kuria savitą įspūdį. Beje, tankus miškas kartu pavaišino ir uodais, erkėmis bei panašiais gyvūnais. Perspėti vietinių – nuolat į laužą metėme lapus. Pasirodo, apylinkėse blaškosi praėjusią žiemą pašauta meška. Jos šiose apylinkėse buvo keturios. Tris vietiniai medžiotojai nukovė, o paskutiniosios – nepavyko. Sužeidė, bet rudoji išgyveno. Kiek baugina tai, jog žeistas gyvūnas darosi agresyvesnis, o ir žmonės tampa puikiu taikiniu. Kita vertus, gal ir suprantama, negi mėgsi tuos, kurie tiek skausmo sukėlė.

Meška buvo viena tų priežasčių, kodėl stovyklavietėje palikome net du budėtojus – Tomą ir Simoną. Likusieji – patraukėme ieškoti lietuviškų kapinaičių. Kur jos tiksliai yra – nežinojo ir pats mūsų būrio vadas Gintautas. Paklaidžioję maždaug penkių kilometrų spinduliu – galų gale viduryje miško netyčia pamatėme vieną provoslavišką kryžių ir ant žemės nuvirtusį – lietuvišką. Matyt, apylinkėse gyventa ne tik lietuvių. Nei kaimo, nei kitokio ženklo, kad kažkada čia gyventa žmonių – nelikę nė pėdsako. Kaimas Moisa išnyko be pėdsako.

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija

Pačiose kapinaitėse taip pat kiek nemaloni “smulkmena“. Vos ne vos atskiriame buvusių kapų kauburėlius, vieną kapo duobę randame atvirą, o šalia – besimėtančius žmogaus kaulus. Matyt, eilinį kartą palaikus parsivežti sugalvojusių tautiečių darbas. Neradę savo artimojo (o gal ir radę) – kapo duobę paliko atvertą.

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija

Nusprendžiame besimėtančius kaulus perlaidoti atviroje duobėje. Vaikinai užverčia duobę, sustojame tylos akimirkai ir maldai. Keista ir labai liūdna būti tokioje vietoje. Žmogus, nugyvenę gyvenimą (dorai ar ne itin – ne mums teisti), net ir po mirties negali ilsėtis ramybėje…

* * *
Beje, šiuose kraštuose, o ir kitur Sibire, lietuviai karstus dirbindavosi iš medžio kamieno. Atviroje duobėje būtent toks ir matyti. Panašiai kaip Kuršių marių apylinkėse gyvenusieji skaptuodavo iš medžio kamieno luotus žvejybai, taip šiuose kraštuose buvo skaptuojami karstai. Perplaukti per Hado upę…

Kapinėse darbo beveik nėra. Drėgnas lapuočių miškas jau buvo spėjęs sunaikinti visus medinius kryžius. Du likusiuosius atstatome, padarome kelis mažesnius savo, o kapinių teritoriją (kurią, tiesa pasakius, daugiau nuspėjame) – aptveriame tvorele. Veiksmas simbolinis, bet bent kurį laiką ir žvėris, ir žmogus tą vietą aplenks, o mirusieji aplink turės daugiau ramybės.

Prie laužo vakarais labai dažnai diskutuojame apie tai, kiek mūsų šie kapų tvarkymai reiškia. Taip, kartais apima nusivylimas. Visą dieną stengiesi išplėšti iš gamtos (ar atkreipti žmogaus dėmesį) dar nors keleriems metams kapų teritoriją, bet puikiai supranti, kad po kelerių metų viskas bus kaip buvę. Nepakaks nei ekspedicijų, nei savo jėgomis atvažiuojančių lietuvių, kad procesą sustabdytum.

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija

Tiesa, džiaugiuosi, kad bendražygiai vis geriau supranta kitą projekto “Misija Sibiras“ tikslą. Mūsų darbas ne tiek išsaugoti šiuos kapus, kiek pagerbti ten likusius ir savo pasakojimais parvežti bent dalelę istorijos į Lietuvą. Tada, kai istorija pamirštama – ji pradeda kartotis. Po mūsų seksianti karta jau nebeturės galimybės savo akimis išvysti to, ką matome mes, todėl perduoti jiems pasakojimus, tremtinių istorijas bei potyrius – labai svarbu. Menu, projektą organizuojančios LiJOT biuras buvo sulaukęs vieno tremtinio skambučio. Jis skambino… padėkoti.

Jis sakė, jog savo anūkams daug kartų bandė pasakoti apie tremtį ir ten praleistus metus. Apie nuoskaudas, vargą ir grįžimą į Lietuvą. Bet, senelių pasakojimai nevisuomet žavi jaunuosius šeimos narius ir nevisuomet norisi tokių pasakojimų klausytis. Pasak tremtinio, pirmą kartą prašymo iš jaunėlio anūko “Seneli, papasakok man dar kartą apie tremtį“ jis išgirdo po to, kai vienos iš “Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai nuvyko į jo mokyklą daryti pristatymo. Štai taip “Misija Sibiras“ jungia kartas ir saugo istoriją. Net jei kartais tai tik vienos šeimos istorija, bet, tikėtina, dabar ji galės būti perpasakota į ateitį.

* * *
Šiose kapinėse pirmą kartą pastatome ir didžiulį savo pačių padarytą kryžių. Iš maumedžio (gal ir dabar jis dar tebestovi?). Vėlgi – simboliška, bet man tai buvo prasminga.


misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija
Kadangi kapinėse neturėjome itin daug darbo – grįžtame į stovyklavietę apie 15 val. Pirmą kartą – laisvas pusdienis, kai nereikia niekur skubėti ir nieko daryti. O ir padaryti nedaug ką galime – iki artimiausio kaimo apie 20 km, su kuprinėmis nelabai spėtume iki sutemstant. Keista. Visi pabyra po visą stovyklą. Kas patraukia į kalnus, kas pabando pasiekti minėtą už 20 km esantį kaimą, nes beveik nebeturime duonos. Kas miega, kas rašo dienoraščius, kas tiesiog tyliai būna su savimi.

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija

Tik vakare susirenkame prie laužo vakarienės, o aš netyčia užsiundau Gintautą ant termitų ar kokių tais velniškai didelių skruzdėlių lizdo. Nieko pikto nenorėdama pasiūlau ekspedicijos vadovui prisėsti ant ką tik vaikinų atitemto kelmo. Pasirodo, jis buvo gyvenamas… Viskas gerai, kas gerai baigiasi, bet, beje, tai ne vienintelis dienos “pokštas“ sukėlęs daug juoko. Ryte atsikėlusios su Agne ir Simona savo palapinėje nusprendžiame, kad būti moterimis Sibire neįmanoma. Todėl… išsipaišome ūsus ir barzdas. Taip stovyklavietėje pradeda gyventi ne mišri komanda, o devyni vyrukai. Tiesa, Gintautas juokaudamas pusę dienos kapinėse barasi ant manęs, mat aš gaminau kryžius, o jis fotografavo ir nuolat skundėsi: “Man taip retai kryždirbius pavyksta nufotografuoti, o šiandien jie dar ir nefotogeniški…“.

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija
Šios barzdos simboliškai reiškia ir kitą momentą. Kelios dienos Sibire mus visiškai išmuša iš komforto zonos. Pradeda formuotis nauji įpročiai, nauji požiūriai, naujas suvokimas. Daugelio dalykų nedarytume ir nedarysime grįžę į civilizuotą pasaulį, bet čia – tai atrodo normalu. Įsimesti į kuprinę svetimus apatinius ar purviną  kojinę, būti purviniems ir susivėlusiems, negražiems. Valgyti sūrį, padėtą tiesiai ant žemės arba sausainius užsitepti majonezu. Atsikąsti “cielo“ svogūno ar į vakarienės puodą įdribus vorui tiesiog pasidžiaugti, kad “bus daugiau vitaminų“. Nebėra neskanu, nebėra “neturiu ką šiandien rengtis“ ar “prastai atrodau“ (kas, bent jau mums, merginoms, kad ir kokios bebūtume – visuomet nors kiek svarbu). Net nebėra tokių kasdienių ypročių kaip dušas… Nes jo tiesiog nėra.

misija sibiras, sibiras, rusija, buriatija
Beje, parduotuvės komanda grįžusi praneša ir ne tokią smagią naujieną. Vietiniai sako, kad artimiausias tris dienas – lis. Ir smarkiai. Kai mūsiškiai pasiteirauja iš kur tokios žinios, vietiniai tik nusijuokia – juk jie čia gimę ir užaugę, savo Sibirą jie pažįsta kaip penkis pirštus. Jį pažinoti – tiesiog privaloma, nes nevisuomet jis būna mielas ir malonus.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s