Rugpjūčio 6 d. /// Miegoti ant grindų, pasirodo, menkas malonumas. Šįryt visi tyliai keiksnojame vakarykštį lietų ir svajojame apie tai, kad šiandien diena bus gera ir jau vakare galėsime vėl statytis palapines. Nuo kietų administracijos grindų skauda kaulus, man perši gerklę, nes, matyt, visą šlapią perpūtė vėjas, o pusryčiams ir vakarienei tenka „graužti“ sausą davinį, nes juk laužo vidury kaimo nesusikursi, arbatos ar kokio kito karšto maisto – neišsivirsi.
Šiandien Shabur‘e liekame dviese – aš, su savo peršinčia gerkle bei nutrintom kojom, ir Agnė, kuri prieš pat ekspediciją buvo patyrusi traumą ir kurios padariniai po vakar darbo – šiek tiek jaučiasi. Kol visa komanda darbuojasi kapinėse – mes išdžiaustome VISUS drabužius. Vakar – perlijo dalis kuprinių ir palapinių, todėl šlapia viskas. Aplink administracijos pastatą ištiesiame kone visas turimas virves džiovinimui, išstatome visas palapines, išrinkę tiek vidinę, tiek išorinę dalis, išdeliojame batus. Tikimės, kad dienos metu neužpuls lietus ir iki pietų, kada planuoja grįžti komanda – viskas spės išdžiūti.
Tada viena liekame saugoti masinės džiovyklos ir vaikyti nuo mūsų daiktų karvių bei kaimo vaikų, o kita keliaujam į parduotuvę sugalvoti kažko skanesnio ir sotesnio pietums, nes dar vieni sumuštiniai su prastoka dešra ir sūriu – po darbo grįžusiai komandai, nebus didelis džiaugsmas.
Beje, galų gale susitinkame ir su vietiniu lietuviu. Gintautas iš kapinių ateina į kaimą prašyti jo pagalbos. Kapinėse dar vakar radome gana didelį metalinį kryžių, kurį norėtume atstyti. Bet tam – jį reikia šiek tiek pavirinti. Lietuvis norom nenorom sutinka padėti – nuvežti pas kaimo meistrą. Tiesa, pirmi jo žodžiai man lietuviškai: „Mergaite, duok pinigų“ nuteikia gan keistai. Daugiau, tiesą pasakius, jis nelabai ir kalba.
Kapinėse komandos vyrija kryžių uždeda ant lietuvio Petro motociklo. Taip, teisingai, motociklo. Ir nuveža pas meistrą, kuris jį suvirina. Tuo tarpu kiti – baigia tverti tvorą ir sulyginti išsimėčiusius antkapius. Kai Petras su kryžiumi grįžta – Tomas jį nudažo. Mėlynai… Spalva prajuokina visus, nes didžioji dalis Sibiro kaimų nudažyti būtent ta spalva. Kai paklausiame jo, kodėl išrinko būtent mėlyną, Tomas sako, jog tai buvo vienintelis pasirinkimas – parduotuvėje buvo arba baltų, arba mėlynų dažų. Kita vertus, ryškiai nuo kelio šviečiantis kryžius – primins vietiniams apie lietuvių amžino poilsio vietą šiame miške.
Beje, kol ieškojau kitos parduotuvės kaime – spėjau apeiti keletą jo gatvių. Dalis jų – labai keistos. Iš abiejų pusių – milžiniškos medinės, vietomis suklypusios tvoros, o per vidury – metro ar daugiau pločio „šaligatvis“ išklotas lentomis. Po kaimą laisvai vaikštinėja ne tik ožkos ar karvės, kaip kituose matytuose kaimuose, bet ir kaimenė arklių.
Komandai grįžus – ieškome būdų išsivaduoti iš Shaburo, nes praleisti dar vienos nakties administracijos pastate – labai nesinori. Randame vietinį su sunkvežmiu ir vėl, susikraustę į galą su daiktais ir kuprinėmis, keliaujame toliau. Tiesa, labai toli nukeliauti nepavyksta, nes kelias pavirsta į nepravažiuojamą klampynę, todėl toliau tenka pėdinti pėščiomis. Mūsų tikslas – Moisos kaimas. Taip pat, jau apleistas ir negyvenamas. Tiesą pasakius, kaimo nelikę nė pėdsako – nei trobos, nei šulinio ar kito ženklo, kad čia gyventa žmonių.
Įsikuriame pievoje, kurioje žolės siekia juosmenį ir kartu su tūkstančiais uodų bandome miegoti.
Kelionių užrašai 