[Sibiras] Paskendusi stovykla ir diena sudegusiame miške

Rugpjūčio 5 d. /// Šiandien prasideda darbai gerokai didesnėse ir labiau apleistose Zonos kapinėse. Tiesa, aš lieku stovykloje – mano eilė gaminti visai komandai pietus ir piržiūrėti daiktus. Tai nemažas iššūkis, nes tenka atlaikyti ne tik nuolat pro šalį praeinančių, pravažiuojančių ir iš už krūmų dirsčiojančių vietinių smalsumą, bet ir pagaminti sočiu pietus. Dar niekada nesu gaminusi tokiam dideliam būriui žmonių ir dar ant laužo. Tiesa, galų gale sriuba išeina gana nebloga, o komandos vyrai paprašo „pakartot“. Tai geriausias įvertinimas, kad nebuvo taip jau ir blogai.

63166_10150110282044553_2850750_n
Rytas pasitaikė malonesnis – dar nelijo, bet nepaisant nė vienas nebuvome matę taip suniokotų kapinių

67812_10150114294889553_3284103_n

68559_10150114288024553_3383936_n

Pavalgius pradeda lynoti, stovykloje paliekame Simoną, o aš, drauge su kitais, traukiu į kapines. Vaizdelis iš tiesų liūdnas. Prieš kelerius metus aplink esantys miškai degė, taigi iš kapinių likęs vos vienas surūdijęs metalinis kryžius ir keletas gerokai išvartytų antkapių. Kur ne kur dar galima atskirti buvus kapo kauburėlį ar iškasto kapo duobę. Tiesa, labiau nukentėjo už keleto metrų esantis japonų, kurie taip pat buvo įkalinti Zonoje, paminklas. Deje, nukentėjo ne nuo gamtos – ant paminklo buvusi metalinė plokštelė nuplėšta ir, matyt, jau seniai atsidūrusi metalo supirkėjų sandėliuose.

66863_10150114294829553_3517606_n
Darbo daug, o lietus – vis labiau įsismarkauja. Sunkiausia tai, kad nors pliaupia kaip iš kibiro, bet uodai – niekur nedingsta. Kertame sudegusiusir jau mirusius medžius, rauname krūmus ir žoles sulig žmogaus ūgiu, stengiamės atstatyti paminklus. Laiko nėra, todėl tenka dirbti per lietų. Šakas ir medžius – deginame greta sukurtame lauže, prie kurio pavyksta kartas nuokarto pasišildyti. Visas kapines nusprendžiame aptverti juosmenį siekiančia tvora, kuri žymėtų kapinių teritoriją.

155227_10150114294924553_7009541_n
Vidury kapinių – kone vienintelis išlikęs kryžius

156216_10150110278144553_7079959_n

Darbus tenka baigti šiek tiek anksčiau, nes lietus ir patižusi miško žemė sutrukdo tvarkyti lietuvių kapus toliau. Tenka grįžti, bet stovykloje – laukia staigmena ir nerimaujanti Simona. Kadangi aplink – kalnai, o mūsų stovykla slėnyje prie upelio, į stovyklą tiesiog upeliais plaukia vanduo. Laužas seniai užgesęs, o nuo smarkaus lietaus palapinės permirkusios. Prisimenu prieš tai buvusių „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyvių pasakojimus, kad tik patyręs tikrą Sibiro lietų supranti, kad nieko neperšlampamo nėra. Visi šlapi, pavargę ir suodini nuo apdegusių medžių – greitai kraunamės viską į kuprines ir traukiam į greta esantį kaimą Shabur. Tikimės gauti vietą nakvynei po stogu kultūros namuose, administracijoje ar bent kokioje daržinėje. Miegoti lauke šiąnakt – neįmanoma.

Shabur‘e gauname aktų salę, kurioje kaip tik tuo metu vyksta remontas. Taigi – negalime joje iš karto įsikuri. Pirmiausia reikia išsiplauti grindis nuo kalkių dažų ir dulkių. Tiesa, gerai bent tai, kad tame pačiame pastate – ir kaimo administracija, ir parduotuvė, taigi gauname karšto vandens arbatai, o ir vanduo iš tuolete esančio krano, nors ir šaltas, bet atrodo daug šiltesnis nei kalnų upelio vanduo. Reta proga nusiprausti! :)

148346_10150110278084553_865261_n
Kelias iki Shabur kaimo su viltimi rasti stogą virš galvos

Apie 20 val. į pastatą pradeda plūsti žmonės. Iš pradžių – gerokai nustembame. Ką jiems čia veikti? Vėliau pasirodo, kad kaime veikia vos vienas palydovinis telefonas, kuris įjungiamas kiekvieną vakarą 20 val., o kaimelio žmonės turi susidarę eilę – kada kieno eilė kalbėtis su toliau gyvenančiais giminėmis ar draugais.

Laukia naktis ant kietų grindų, tačiau tai atrodo kaip mieliausia vieta pasaulyje, nes pro kiaurus langus švilpiantis vėjas ir lietus sufleruoja, jog lietus nesiliaus visą naktį. Beje, po stogu turime progą ir apsidžiovinti daiktus. Viskas, kas tik įmanoma sudžiauta. Net ir tuoletinis popierius… :)

* * *
Beje, nustebino jau sunykusio lietuvių kaimo Zona pavadinimas? Tokių Sibire – šimtai. Nereti ir tokie kaip „56“, „11 zona“ ir pan. Kodėl? Tiesiog steigiant naujus tremtinių kaimus, nebeliko pavadinimų, kuriuos dar būtų galima panaudoti, o sugalvoti tokius – buvo paprasčiau. Šiaip ar taip ne vienas iš jų – laikini. Kol yra kertamo miško ar kitos veiklos. Zona dar ypatinga tuo, jog prieš atkraustant lietuvių tremtinius – kaimas buvo japonų belaisvių darbo stovykla.

163416_10150114288139553_4525496_n
Zonos kapinės dienos pabaigoje: spėjome išvalyti kapinių plotą nuo didžiosios dalies nuodegulių. Rytoj laukia dar daugiau darbo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s