[Sibiras] Pirmosios lietuviškos kapinės ir kitos gyvenimo gamtoje smulkmenos

Rugpjūčio 4 d. /// Jau pirmąjį naktį susipažinome su tuo, kas mūsų lauks Sibire – lietus, į stovyklą užklydusi karvių banda ir, žinoma, uodai. Beje, karvių banda šiek tiek išgąsdino kai kuriuos komandos narius. Ne taip ir smagu kai nežinia kas ir kodėl pradeda laižyti ant palapinės sienos susikoncentravusius lietaus lašus. Ypač kai visą vakarą juokauji apie apylinkėse gyvenančias meškas…

Keliamės labai anksti, nes kapinaitės – gana nemažos, o ir šiaip – norisi kuo greičiau pradėti veikti tai, dėl ko čia atvažiavome. Pusryčių komanda – jau užkaitusi „akmens“ arbatą. Mūsų vakar įsigytas puodas – neatlaikė. Jau pirmąją dieną, teko jį remontuoti, bet galų gale liko kreivas, taigi – nuo šiol visos kelionės metu, ką jame bevirtume – visuomet dėdavome akmenį pusiausvyrai išlaikyti.

Du žmones paliekame saugoti stovyklos ir ruošti pietų. Jokiu būdu nenorių būti tarp jų. Itin nekantru pamatyti lietuviškus kapus. Beje, likusiai komandos daliai pajudėjus link kapinių – iš stovyklos pasigirsta garsūs šūksniai ir klyksmai. Ne… viskas gerai, pasirodo du likusieji nusprendė išbandyti maudynes šaltiniuotame upelyje greta stovyklavietės. Šaltis – kaustantis kojas ir užimantis kvapą.

O mes keliaujame per nesibaigiančias pievas. Tas pačias lygias, lyg nušienautas pievas. Ir dar pro retus miškelius, kuriuose – daugybė kelmų. Šie kelmai, ne kas kita, o kažkada apylinkėse gyvenusių tremtinių darbo vieta.

Pievas praminėm “Teletabių pievomis“
…lygu lygu, o vietomis jas kerta maži upokšniai


Kapinaitės – gana nemažos. Kažkada jos buvo kiek toliau nuo vietinių kapų – kone ant kalnelio viršaus, tačiau dabar – vietinių kapai pradėjo “lipti“ aukštyn. Kai kur, tarp lietuviškų kapų mėtosi šiukšlės, nurinktos nuo kitų kapaviečių. Iš pradžių – lyg ir pikta, bet kai geriau pagalvoji – šių kapų niekas niekada nelanko, kryžiai suknežę, kai kur nuvirtę, prieš dvidešimtmetį artimųjų palaikų parsivežti atvažiavę lietuviai – taip pat paliko netvarką. Ne visos duobės užkastos, ne visi kryžiai pastatyti atgal.



Be to, ir patys vietiniai kapus kitaip prižiūri nei mes. Dažnai ir butelis ant kapo pastatytas, cigarečių pakelis ar vairas padėtas. Viskas, ką mėgo mirusysis.

Imamės darbo. Kadangi kapinės greta vietinių kapų – medžių priaugę ne tiek ir daug, todėl susitvarkyti spėsime dienai dar nesibaigus. Aš ir ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna keliaujame į kaimelį Staraja Brian, esantį greta. Bandysim palipti aukščiau ant kalno, kad galėčiau parašyti žinutę visų mūsų artimiesiems, jog atvykome sėkmingai, visi sveiki ir gyvi. Taip pat – reikia nupirkti duonos, o kaimelio administracijai – pranešti apie mūsų atvykimą. Kai grįžtame, kone visi darbai jau būna baigti.

Staraja Brian gatvės
Ir vienintelis kalnas, palypėję į kūrį – vos vos sugavome telefono ryšį
Ir sovietiniai reliktai kaime


Patys pagaminame ir pastatome trejetą medinių kryželių. Akivaizdu, kad jie ištvers tik vieną ar dvi Sibiro žiemas, bet vietiniai bent jau matys, kad kažkas šiais kapais vis dar rūpinasi. Be to – vienaip ar kitaip – tai pagarbos ženklas, kuris šiuo atveju, manau, yra svarbiausias. Grįžtant atgal – belieka tylos minutė tiems, kurie čia liko.

Pirmas mūsų pagamintas kryžius


* * *
Grįžtame į stovyklą kur mūsų laukia burokėlių troškinys su dešrelėmis. Po darbo gamtoje – pats tas. Pailsime gerą valandą ir bendru sutarimu, nors ekspedicijos vadovas ir atkalbinėja, nusprendžiame keliauti iki kito kaimo, kur vėl rasime lietuviškus kapus. Norisi skubėti ir kuo daugiau nuveikti.


Iki Shabur kaimo ir greta jo esančios “mirusios“ lietuvių stovyklos Zona – 15 km, bet keliauti tenka saulės kaitinamomis pievomis. Nežmoniškai karšta, todėl pavargstame po pirmųjų 6 km… Gerai, kad vaikinai pakelėje pamato besiilsinčius vietinius buriatus su sunkvežimiu ir sutaria, kad iki Shabur – jie mus “pametės“. Susikraustome į sunkvežimio galą. Vėjas švilpia pro ausis, dulkės temdo akis, bet nuotaika – fantastiška.

Su mus pavežėjusiais buriatais

Atvažiavę į Shabur – ieškome ten gyvenančio lietuvio, bet jo žmona praneša, kad jis išvykęs dirbti į miškus. Tada ir vėl ieškome – šį kartą vietos stovyklai. Ją įsirengiame už kokių 3 km nuo kaimo. Ir saugiau, o ir lietuviški kapai arčiau. Tiesa, kaimynystėje, pasirodo, gyvena tūkstančiai ar net milijonai uodų. Tai stovyklavimą paverčia ne tokiu jau ir dideliu malonumu. Kita vertus – raudonas vakaro dangus – vienas gražiausių, kokius tik yra tekę matyti.

Lietuvio žmona, kuri (tai paaiškėjo tik kitą dieną) – taip pat turi lietuviškų šaknų, bet mums – neišsidavė
Kaimo gatvės
Prieš 5 metus greta Shabur – degė miškai. Vietiniai – vos vos spėjo sustabdyti ugnį, jai nepriartėjus iki kaimo. Bijome, kad už keleto kilometrų esančių lietuviškų kapų galime ir neberasti…
Vedlys per Sibirą – Gintautas Alekna
Gaila – nuotraukoje nesimato viso grožio…
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s